Žvejų Drevernoje neliko, tačiau Bangpūtys aplankė

Vidurvasarį iš marių išlipęs Bangpūtys vėl pasveikino Drevernos žmones, kartu su svečiais džiaugėsi besikeičiančiu, gražėjančiu kaimu. Keturi šio krašto žmonės pagerbti Padėkos karšio nominacijomis. Dreverniškiai laukė tradicinės kaimo ir žvejų šventės „Ant marių kraštelio“, kurios ištakas jau sunku atsekti – daugiau nei 60 metų ji rengiama.

Šventės dvasia gyva

Buvusiame žvejų kaime žvejų beveik nebeliko, tačiau šventės dvasia gyva. Šiemet nuo marių grįžo į sporto aikštyną. Juk ir pasibaigus karantinui teberibojamas dalyvių skaičius, todėl bendruomenė šventė su svečiais, giminėmis, vaikais. Tą dieną buvo ypač džiugu, jog pavyko išsikovoti, kad liktų šis sporto aikštynas, kurį atnaujino rajono Sporto centras.

Pasak Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorės Virginos Asnauskienės, tądien susibūrė net 14 krepšinio 3×3 mėgėjų komandų ir varžybos vyko nuo ryto iki pavakarės. „Pagrindinį prizą išsivežė kauniečiai. Vadinasi, jos nebe rajoninio lygio“, – šypsojosi V. Asnauskienė. Ji patenkinta jaunaisiais dreverniškiais Armandu Jurgelevičiumi, Tomu Balčėnu, kurie subūrė sporto mėgėjus, patys rado rėmėjų.

Šurmuliavusioje mugėje galėjai įsigyti ar bent pasigrožėti šilutiškių kūryba: originaliais tautodailininko kalvio Dariaus Viliaus kūriniais, keramikų Birutės Gudauskienės, Laimos Stankutės, Remigijaus Juciaus darbais, dreverniškės Renatos Jaurienės papuošalais iš gintaro bei kita.

Vaišino pyragais ir kafija

Šiemet Drevernai – 767-eri metai – tiek prabėgo, kai rašytiniuose šaltiniuose paminėtas jos vardas. Šventė subūrė ne tik dreverniškius, bet ir aplinkinių kaimų, seniūnijų gyventojus. Paprasta, jauki ir šilta kaimo žmonių šventė, skambant popmuzikai, klausantis Bangpūčio ir kitų svečių sveikinimų.

Ogi Bangpūtį iškilmingai atlydėjo gražiosios „Žvejytės“, nešinos geriausių Drevernos šeimininkių pagal šio krašto receptūrą iškeptais gardėsiais: krufkiais (spurgomis), keksais, pyragais su gliumze (varške), uogomis, šakočiu ir kitais gardumynais.

Svečias – rajono Savivaldybės administracijos direktorius Artūras Bogdanovas su žmona Renata irgi atsivežė gardžiausią pyragą. Saldūs kvapai pasklido šventės erdvėje. V. Asnauskienė kvietė šmekioti (ragauti) užsigeriant šiam kraštui būdingu gėrimu – kafija, kurios ne vieną dešimtį litrų išvirė Drevernos kultūros namų darbuotoja Aldona Stasiukėnienė.

Nauji traukos centrai

„Kasmet gražėja Dreverna. Ir turtingėja: koks uostas, kokie laivai ir namai…Tik liūdna, kad ne visada mokame mylėti marias, ne visi jas saugome“, – pastebėjo Bangpūtys, kurį įkūnijo etnologas Jonas Kvaliauskas. Priminęs priesaiką – branginti marias ir dar likusius žvejus, atminti protėvius senus, susirinkusiuosius palaimino marių vandeniu, kuris, anot Bangpūčio, turi didelę jėgą.

Šventės dalyvius pasveikinęs Administracijos direktorius A. Bogdanovas akcentavo, jog Dreverna populiarėja kaip turizmo vieta, netoliese esanti Svencelė tapo ekstremalaus sporto mėgėjų traukos centru. „Smagu, kad keičiasi kaimas“, – sakė jis.

Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė džiaugėsi, kad laukdami šventės dreverniškiai tvarkė savo sodybas, puošėsi, kad atvyko svečių. „Šventėje būtų galimybė diskutuoti įvairiais Drevernai aktualiais klausimais“, – pastebėjo ji. Pristačiusi naują Drevernos seniūnaitę Dailę Balčėnienę, priminė, jog daug rimtų darbų laukia.

Nominacijos – už indėlį kultūrai

Šiemet Drevernos kultūros namų Padėkos karšis įteiktas keturiems jo vertiems žmonėms, o nuo tradicijos pradžios jau pagerbti 44.

Už ilgametę ištikimybę Drevernos kultūrai Regina ir Kazimieras Kraynai – vieni ilgiausiai šiame žvejų kaime gyvenanti šeima. „Jau tapo antrąja gimtine, – prisipažino žemaičiai, prie marių atsikraustę prieš 42 metus. Ir pridūrė: Šiandien mūsų santuokai – 49-eri metai“.

Jie prisiminė senbuvės Gižo Ievos anuomet ištartus žodžius: „Ar jūs čia būsit laimingi?“ „Ne iš karto supratome, tik vėliau atsitokėjome: juk buvome atėjūnai“, – šypsojosi R. Kraynienė. Pokariu ištuštėjusiose šišioniškių sodybose įsikūrė atsikėlėliai iš įvairių šalies regionų. Vietiniams buvo skaudu dėl savo lemties.

Kraynai pasakojo, jog pirmieji Drevernoje pasistatė namą prie marių. „Gyvenome pakraštyje. Buvo tokia ramybė, grožėjomės nendrėmis. Bet jau nebeliko natūralios gamtos – jaučiamės tarsi prie greitkelio“, – palygino Kraynai. Dabar Mažųjų laivų uoste – aktyvus gyvenimas, nuolatinis šurmulys.

Per pastaruosius keturis dešimtmečius daug įvairių pokyčių Drevernoje. Kraynai pasakojo, jog nepriklausomybės pradžioje čia apsigyveno mieste butus praradusieji, nes čia šie buvo pigūs. Atsirado vagysčių ir kitų blogybių, bet ta karta jau iškeliavusi. „Buvusiame žvejų kaime nebeliko žvejų, tik broliai Alvydas ir Kazimieras Jurgelevičiai profesionalūs žvejai, o kiti – mėgėjai“, – kalbėjo Kazimieras.

Regina kilusi iš Daukšaičių, garsių audėjų Čeliauskų giminės atstovė, audėja. Ir poetė, kadaise savo brandžias eiles sudėjusi į vienintelę knygelę. Kodėl nutilo? „Dabar daug kas rašo“, – tarstelėjo vyras, o žmona tylėjo.

Senos atgijusios dainos

Už daug metų skambančias dainas ir prasmingą indėlį Drevernos kultūrai Padėkos karšis atiteko Virginijai Kaktienei. Ji nuo 3 metų gyvena Drevernoje, gerai prisimena šišioniškius, pažinojo jų gyvenimo būdą. Drevernos kultūros namų vokaliniame ansamblyje „Žvejytės“ ji dainuoja 35 metus. „Platus mūsų repertuaras – dainuojame šio krašto dainas apie vandenį, meilę, laukimą, žvejus, namus, bėgantį laiką“, – kalbėjo V. Asnauskienė.

Padėkos karšis už dovanotą laiką ir dainas dalyvaujant „Žvejyčių“ folkloro grupėje įteiktas priekuliškei Elvyrai Jašmontaitei. Aštuntą dešimtį įpusėjusi senjorė, dainuojanti Priekulės kultūros centro folkloro ansamblyje „Vėlingis“, prieš 3 metus pradėjo važinėti į repeticijas folkloro grupėje „Žvejytės“ Drevernos kultūros namuose.

„Džiaugiuosi galėdama dalyvauti, turėti veiklos. Juk kartais per dieną tenka į Dreverną atvažiuoti porą kartų – apsilanko turistai“, – patenkinta kalbėjo nominantė.

Už dovanotą laiką ir dainas dalyvaujant „Žvejyčių“ ansamblyje Padėkos karšį pelnė ir priekuliškė Regina Tulickienė.

Šventės pabaigoje atminimo vainikas negrįžusiems žvejams Drevernos upe nuplaukė į marias.

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.