Žurnalisto pastabos
Rytų ir Vakarų plevėsa
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnis aiškiai apibrėžia, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus būtent užsienio politikos plotmėje buvo kone nepakeičiamas. Nuo pat kadencijos pradžios jis akcentavo pagrindinį siekį – integraciją į Vakarų struktūras. Tad Lietuvos įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą buvo jo triumfo akimirkos. V. Adamkus taip pat aiškiai deklaravo šalies paramą Ukrainai ir Gruzijai. Kai kurie politologai tokius žingsnius traktavo kaip V. Adamkaus romantizmą, idealizmą. Mat visiems aišku, kad Lietuvos parama Ukrainai ir Gruzijai realios naudos turi ne tiek jau daug, tik siutina Rusiją. Tad kam gadinti santykius su valstybe milžine ir erzinti snaudžiančią mešką? Nuomonių būta įvairių, tačiau V. Adamkaus vykdytos užsienio politikos kryptis buvo aiški.
Dabar Vilniaus S. Daukanto aikštėje šeimininkaujančios LR prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdoma užsienio politika kelia daug klaustukų. Jau pirmi D. Grybauskaitės žingsniai bylojo, kad nebus sekama V. Adamkaus pėdomis. Akivaizdu, kad dabartinė prezidentė nenori pažadinti šalia snaudžiančios meškos, ji kur kas labiau trokšta ją prisijaukinti. Pamenate, praėjus vos trims mėnesiams po inauguracijos D. Grybauskaitė paskambino Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui dėl blokados Lietuvos vežėjams. Tokio bendravimo tarp Rusijos ir Lietuvos vadovų nebuvo jau ilgą laiką. O ką pasakysite apie šiltą aukščiausio lygmens Baltarusijos prezidento, vadinamo paskutiniuoju Europos diktatoriumi, Aleksandro Lukašenkos priėmimą Lietuvoje? Anot politologų, nieko čia keisto, mat D. Grybauskaitė ilgus metus praleido Briuselyje ir perprato Europos užsienio politikos principus, kurių vienas iš pagrindinių – vengti aštrių konfliktų. Apžvalgininkas Viktoras Denisenko tinklalapyje „Geopolitika“ pastebi, kad remiantis šia pozicija neverta nervinti Rusijos ir gadinti su ja santykių, net jei dėl to teks paaukoti Gruziją. Lygiai taip pat paprasčiau ir naudingiau aukščiausiu lygmeniu priimti kaimyninės šalies diktatorių, negu bandyti priminti jam jo režimo nusikaltimus, žmogaus teisių ir laisvių pamynimą. Prezidentės pragmatizmas ir noras stiprinti politiką Rytų kryptimi ir taip mažinti tvyrančią įtampą lyg ir suprantamas.
Tačiau ar šlifuojant santykius su Maskva nebus pamiršti kiti gigantai. Pavyzdžiui, ar kas nors gali paaiškinti, kodėl D. Grybauskaitė šią savaitę nevyko į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Barako Obamos Prahoje surengtą susitikimą su Vidurio bei Rytų Europos vadovais? Prezidentės atstovo spaudai Lino Balsio komentarai, esą susitikime dalyvavo daugiausia valstybių ministrai pirmininkai, tad nieko keisto, kad užuot vykusi pati prezidentė delegavo premjerą Andrių Kubilių, manęs neįtikina. Kažkodėl Latvijos ir Estijos prezidentai rado laiko susitikti su B. Obama, o D. Grybauskaitė, matyt, turėjo svarbesnių reikalų. Kaip tik šią savaitę, trečiadienį, peržvelgiau jos darbotvarkę. Pirmąją dienos pusę ji planavo susitikti su Kazlų Rūdos savivaldybės Antanavo kaimo bendruomene ir Vilkaviškio rajono ūkininkais, o popiet buvo numatytas susitikimas su Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungos atstovais, taip pat planuota spaudos konferencija bei apsilankymas Jono Basanavičiaus gimtinėje. Spauda mirgėte mirgėjo, koks sambrūzdis buvo minėtose vietose D. Grybauskaitės vizito išvakarėse. Žmonės gatves šlavė, duobes lopė, šiukšles degino, kad tik prezidentei paliktų geresnį įspūdį. Geriau D. Grybauskaitė tuo metu būtų ruošusis susitikimui su JAV prezidentu, juk ne kasdien tokia proga pasitaiko, o provincijos liaudis juk niekur nedingtų, šalies vadovės lygiai taip pat lauktų tiek šią, tiek kitą savaitę, tiek po pusmečio. Teko girdėti, kad D. Grybauskaitė dabar planuoja nemažai susitikimų su kaimo bendruomenėmis įvairiose Lietuvos vietose. Noras bendrauti akis į akį su gyventojais sveikintinas, tačiau galbūt vertėtų šią privilegiją palikti Seimo nariams. Užtenka mums ir parlamentarų gražių kalbų, paguodos žodžių – išgyvensime. Prezidentė geriau daugiau dėmesio skirtų užsienio politikai. Kitu atveju susidaro įspūdis, kad jai labiau rūpi populiarumo reitingai, kurie visada kyla daugiau bendraujant su masėmis.
Jei noras įtikti liaudžiai ir toliau bus pirmoje vietoje, neišvengiamos spragos kitose srityse, pavyzdžiui, užsienio politikoje, kurioje kol kas Lietuvai labiausiai tinka priskirti plevėsos vaidmenį. Mat iš pradžių integruojamės į Vakarų struktūras ir neva puoselėjame demokratines vertybes, išreiškiame paramą Gruzijai, Ukrainai, o vėliau vardan ramybės meilinamės Rytams. Taip ir plevėsuojame. Kita vertus, laviravimo menas – mažųjų valstybių išlikimo garantas.
