Žodinė kūryba yra didelė tautos kultūros dalis

Kaip kadaise baigdama vidurinę mokyklą, taip dabar – gyvenimo akademiją ir dienų likutį, buvau ir esu knygos gerbėja, literatūros kaip kone kasdieninės duonos „vartotoja“. Manau jau galinti liudyti tiesą: be knygų, be gerų rašytojų kūrinių gyvenimas būtų pilkesnis ir tuštesnis. Geros knygos atveria plačius meninio grožio kraštus. Talentingų rašytojų (prozininkų, dramaturgų, poetų) knygos gali (ir turėtų) būti skaitytojų, ypač jaunų, nuoširdžios bičiulės, gyventi mokytojos, padėti kaupti išmintį, be kurios neįmanomas gėris, kuris vadinamas laime. Vieni laime laiko sėkmingą daiktų kaupimą, jų turėjimą kiek nebūtina, jų perteklių, kiti – ką nors kita. Vienoje dainoje (ją gyvą girdėdavau ir pati mokėjau pokario pačioje pradžioje) skelbiamas laimės kaip laisvės, apsigynimo nuo pavergėjų siekimas. „Be laisvės gyventi nenoriu,/Už laisvę numirti nebaisu./Lietuvis už laisvę kovoja/Daina arba meile, ar kardu“.

Nesu linkusi nuvertinti pasirinkimo tų, kurie (gal visą gyvenimą) skaito vyresniųjų kartais „nurašomus“ (kaip neva nevertus skaityti) meilės romanus. Svarbu, kokios meninės prabos

„Pirmieji griežti mano kūrybos kritikai buvo Vilniaus saugumiečiai. 1957 10 05 pirmą kartą mane tardė saugumo rūmuose, iškratė mano kampą bendrabučio kambaryje. Mat pas kražiškį mokslo draugą, suimtą mėginant valtele per Baltiją pasiekti Vakarus, rado mano eilėraštį „Didžiajam irklininkui“. Nors ir nepagrįstai, bet buvau apkaltinta jaunuolio kurstymu bėgti, būta abejonių, ar turiu teisę studijuoti tarybinėje aukštojoje mokykloje. Universitete likau, bet nuo to laiko iki pat okupacijos galo akylai stebima, ne sykį kratoma ir tardoma. Nepavyko ir literatūrinis debiutas studentų kūrybos almanache: almanachui užkirstas kelias pas skaitytojus.“ (Iš E. Skaudvilaitės autobiografijos, pateiktos Lietuvos rašytojų sąjungai)

tie romanai, o ne tema. Geras meilės romanas gali labai praversti ypač skleidžiantis tyram jaunystės grožiui. Romanas ar kitoks meniškas grožinis kūrinys gali padėti susivokti tuo metu atsirandančiuose jausmuose ar jų audrose, atsakyti į svarbius nelengvabūdiškus klausimus (kas yra meilė, kokia meilė veda į tikrą gėrį – pilnutinę laimę, be išdavysčių, be karčių nusivylimo ašarų). Grožinių kūrinių meistrui nėra dėmesio nevertų temų, todėl literatūra tokia įvairi, ir skaitytojas turi iš ko rinktis. Nė nebandau čia aiškintis su tais, kurie „sveiko jau proto“ ir knygų autorius, ir jų skaitytojus skiria prie užsiimančių tuščia veikla, nereikalingu, netikru darbu. Gaila būtų, jeigu jie ir savo ašarą, išsprūdusią, sakykim, klausantis Maironio, S. Nėries, P. Širvio ar kitų poetų dainuojamojo eilėraščio, laikytų niekinga ir nereikalinga.

Neseniai vienoje televizijos laidoje nugirdau dar vieną į madą įeinantį vertalą: „šiandien dieną“. „Šiandien dieną to dar negalime žadėti“. (Tiesa, senoje dzūkiškoje dainoje sakoma: „Alaus, alaus duos Dievas daugiau, nes šiandien dienelę alum lijo,/Alum lijo, apyniais snigo, tekėjo upeliai brangvynelio“. Tautosaka irgi neišvengia įvairių kalbos šiukšlių). Dabar įvairiais žiniasklaidos kanalais plinta „kapavietė“ vietoj žodžių „kapinės“ ir „kapai“. Maironiui buvo aišku: „Milžinų kapai“ (ne „kapavietė“). Kalbos jausmą turintys kaimiečiai prieš pusamžį nepriėmė žodžių „kolektyvizacija“, „kolūkinė gyvenvietė“ ir kitų, pavadino savaip: „subendrinimas“, „grupinė“. Neseniai praėję Tarmių metai potekstėje ragino: žmonės, atgal į gyvąją kalbą! Seną, kilmingą, įspūdingą. Jos mokytis atvažiuoja svetimšaliai, iš jos pirmiausia mokėsi ir didieji mūsų rašytojai nuo Kristijono Donelaičio iki Jono Juškaičio. Ne

„Už „mistinę“ ir apolitišką, pesimistinę poeziją, moksleivių vežiojimą ir vedžiojimą po istorines vietas, šventoves, prie V. Mačernio kapo ir t. t., už bendravimą su „itin pavojingais valstybiniais nusikaltėliais“ (!) sovietmečiu grasinta atleisti iš darbo. Nesvarbu, kad visokie tikrintojai darbo nepeikė, ne kartą sakė, kad vidurinėje mokykloje man per ankšta, linkėjo palikti provinciją.“ (Iš E. Skaudvilaitės autobiografijos, pateiktos Lietuvos rašytojų sąjungai)

tik jaunoji moksleivija (kur gal ne vienas būsimasis rašytojas bręsta), bet ir tie, kuriems tenka dažnai kalbėti viešumoje, daug laimėtų vis paskaitydami gerų ir spalvinga kalba parašytų šiuolaikinių knygų (Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Petro Dirgėlos ir t. t.). Žodinė kūryba yra didelė tautos kultūros dalis, todėl išmintinga ją pažinti ir palaikyti, ja naudotis savo dvasinės sveikatos ir žmogiškosios pilnatvės labui.

Elena SKAUDVILAITĖ

Elena Skaudvilaitė, poetė, vertėja.

• Po Kražių vidurinės mokyklos, baigusi Vilniaus universitete lituanistiką, mokytojavo Rietave, Kaltinėnuose, Laukuvoje, nuo 1973 m. – Veiviržėnuose.
• Nuo 1999 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Meistras su charizma

Kristijonas Donelaitis, žemėj prūsų

Jau be prūsų atsiradęs, augęs, buvęs,

Ir po šimtmečių jis tarpe mūsų,

Tarp lietuvių iškilus, garsus lietuvis.

Tobulą turėjo kalbai klausą,

Itin šviesią ir įdėmią akį;

Išmintį krikščionišką giliausią

Irgi tikrą tiesą skelbė, sakė.

Kas iš mūsų dabartinių gali

Žodžiais kiaurai peršviest būtį margą,

Šlovindamas Tėvą Visagalį

Už visas malones, net už vargą?

Kristijonas Donelaitis – meistras epo

Su saikingu papildu lyrizmo.

Miręs jis ar ne gyvesnis tapo,

Mokytojas su gyva  charizma…

Sveiki!

Labas rytas, paukšteliai kaimynai.

Labas rytas, saulute tekanti.

Daugiaformiai žali

žalumynai,

Valanda daugiabalse, sakanti

Labas rytas ir man, savo įnamei.

Ačiū Dievui, kad tu vis dar mano.

Tu man senąją tėviškę priminei,

Kur žmogus su gamta sugyveno…

Pražuvėlės

Ten paliko mūsų pėdos

Ir balsai jaunų,

Dideli džiaugsmai ir bėdos

Mokinio dienų.

Buvo, buvo, kaip nebuvo:

Buvome jauni,

Bet dienelės tos pražuvo

Tartum vandeny…

Kur tos klasės, tie

skambučiai,

Mokslų dienos tos?

Kur drauge užaugom, – tuščia

Nėr nė tos lentos

Su klaidom ar su teisingais

Įrašais kreida.

Gal ir mus jau laiko

dingusiais,

Kol grįžtam kai kada

Tartum paukščiai tie iš tolių,

Tik ne lizdo kraut –

Paklausyt likimo brolių,

Sesių, padraugaut…

Tikrumas

Žmogau, toli nuėjęs

Nuo tų puikių laikų,

Kur siausdavai it vėjas

Gimtinėj tarp vaikų,

Įgijęs patyrimą

(Jų svoris – kaip uolos)

Iš pievų, iš arimų,

Karų, tremčių peklos,

Esi kitoks nei buvęs:

Iš pasakų, dainų

Žmogus ir dar lietuvis

Lig kaulų smegenų.

Žemės drama

Teka dienos, baltos, žalios,

Kaip vanduo upeliais.

Krinta šerkšnas ant galvelės

Ir trumpėja kelias.

Kokią valandą sustosi

Ir į tamsą griūsi,

Nežinai ir nežinosi,

Betgi neišsprūsi

Iš gesintojos beveidės:

Tobulai užspeičia.

Lieka kryžiuj tylios raidės

Ir lemtingi skaičiai…