Žemės ūkis
Šalpėniškiams parama – už nykstančių gyvulių auginimą
Veiviržėnų seniūnijoje, Šalpėnų kaime, gyvena netradicinį verslą plėtojantys Rima ir Aivaras Strazdai. Jie turi Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną. Šie ūkininkai vieninteliai rajone ėmėsi tokių gyvulių auginimo. Jie pasinaudojo europine parama pagal Kaimo plėtros direktyvą Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas.
Persikėlė iš pajūrio
Į vienkiemį Šalpėnų pakraštyje iš Kretingalės seniūnijos Rima ir Aivaras Strazdai su veislinių arklių kaimene atsikraustė prieš 6 metus, tikėdamiesi, jog čia bus daugiau laisvos dirbamos žemės. Tačiau jauna šeima apsiriko: čia kas antroje trečioje sodyboje ūkininkaujama, laikoma nemažai gyvulių. Taigi apleistų, dirvonuojančių laukų šiame rajono pakraštyje ir labai norėdamas nerasi.
Dabar Strazdai laiko 46 arklius: 24 veislines kumeles, veislinį eržilą Tironą, taip pat mišrūnių kumelaičių ir 14 kumeliukų. Savo žemės jie teturi apie 12 hektarų, todėl kelias dešimtis hektarų tenka nuomotis. Kai kurios ganyklos esančios už 6 kilometrų nuo namų. Ūkininkai patys prisišienauja pašaro, nes turi technikos, o avižų nusiperka. Kartais pavasarį tenka ir šieno nusipirkti.
Savo reikmėms daržovių užsiauginantys Strazdai sakė, jog kartais žemę vagojantys savo arkliais, juos kinko į vežimą. „Juk reikia mokyti, kad suprastų, ko žmogus iš jų nori. Tačiau kitiems savo arklių neskoliname, nors besisiūlančiųjų padėti šiame versle buvo“, – pasakojo Rima, buvusiame žemės ūkio technikume įgijusi zootechnikės diplomą.
Moters silpnybė – arkliai
<tex>Vienintelė Rimos Strazdienės darbovietė – buvusi Vytaučių žemės ūkio bendrovė. Ten ji dirbo žirgų trenere. „Ten ir su vyru susipažinau, – nusišypsojo Rima. – Paauglystėje iš Klaipėdos, kurioje užaugau, važinėdavau jodinėti žirgais į Mažąjį kaimelį.“
Aivaras – kaimietis, ne tik jojęs, bet ir dirbęs su arkliu, tačiau prisipažino, niekada nepagalvojo, kad turėsiąs arklių veislyną.
Pasak Rimos, arklys pradeda dirbti sulaukęs 2 metų. Pasiteiravus, per kiek laiko atsiperka investicijos į veislyną, ūkininkė atsakė, kad sąnaudos didžiulės, o pajamų tenka laukti ilgai. „Jeigu nebūtų potraukio arkliams, nebūtume ėmęsi šio verslo. Kai darbas mielas, apie pajamas negalvoji“, – atsakė R. Strazdienė
Pasinaudojo europine parama
Ji pasakojo, kad Lietuvos sunkieji arkliai išvesti iš vietinių žemaitukų kumelių ir iš Europos atsivežtų sunkiųjų veislės eržilų. „Tai nacionalinė veislė. Tai ramūs, darbingi gyvuliai. Atsivedusios kumeliukus, kumelės duoda apie 20 litrų pieno. Lietuvos sunkieji – universalūs: galima joti, žemės ūkio darbus dirbti. Taigi atsiradus galimybei pasinaudoti europine parama pagal Kaimo plėtros programos direktyvą Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas jie ir pateikė projektą, kurį įgyvendinti teks 5 metus – liko dveji.
Už kiekvieną Lietuvos sunkiųjų veislinį arklį mokama europinė parama – 659 Lt. „Mes turime išlaikyti tiek arklių, kiek esame įsipareigoję“, – sakė Rima.
Gaunantys europinę paramą arklių augintojai privalo laikytis gyvūnų gerovės reikalavimų. Tai tikrina specialistai. Aivaras pasakojo, kad tvarte arkliams įrengti atitinkamo dydžio gardai, kumelingos kumelės turi būti palaidos. Svarbu, kad arkliams būtų patogu atsigulti, netrūktų pašaro, vandens.
Pasak veislinio arklių ūkio šeimininkų, grynaveisles kumelaites perka tie, kurie laiko veislinius arklius. Už Lietuvos sunkiųjų veislės kumelę jie moka 5-6 tūkst. litų, o paprasta kumelė dabar kainuoja 3 tūkst. Lt. Pavasarį buvo brangesnės – po 3500-4000 Lt. Mėsos perdirbimo įmonėms jie savo užaugintų gyvulių neparduodantys, nors už gyvojo svorio kilogramą moka po 4-5 litus, o arklys sveria apie 900 kg.
Rima Strazdienė pasakojo, kad vietinės veislės žemaitukai atsparesni ligoms, vislesni, ilgaamžiai. Lietuvos sunkiųjų veislės arklys dirbtų 30 metų, jeigu būtų tinkamai prižiūrimas. „Tačiau yra rekordininkų: Anglijoje kumelė išgyveno 63 metus, o Napoleono Bonaparto – 56 metus“, – sakė ūkininkė.
Strazdų sūnus Deividas, Veiviržėnų gimnazijos vienuoliktokas, ir aštuntokė dukra Dovilė, pasak tėvų, mėgsta jodinėti arkliais. Jie padeda tėvams perkelti kaimenę į kitą, atokią ganyklą. „Reikia joti, nes iš paskos kumelių bėga tik kumeliukai“, – kalbėjo Rima.
Ji pasakojo, jog Lietuvoje mažėja arklių, o Lenkijoje kiekvienas ūkininkas laiko. „Tolstame nuo arklių, nors žinau, ir mūsų rajone yra žmonių, kurie myli arklius“, – sakė pašnekovė.
Rima Strazdienė prisipažino, kad jos maloniausias laisvalaikis – pasibalnojus arklį jodinėti po laukus.
Lietuvoje iš viso yra 64 arklių veislynai. Klaipėdos rajone – 4: R. Urbio žemaitukų veislynas Kretingalės seniūnijoje, V. Urbono – Lietuvos jojamųjų Priekulės seniūnijoje, R. Strazdienės – Lietuvos sunkiųjų arklių Šalpėnų kaime, G. Jaso – trakėnų veislės arklių veislynas Rudaičių kaime.
Statistika rodo, kad arklių skaičiumi 1000 gyventojų Lietuva neatsilieka nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio, vis dėlto jų nepalyginamai mažiau nei buvo laikoma tarpukariu. Antai 1927 m. Lietuvoje buvo laikoma dešimt kartų daugiau – 617 tūkst. arklių. Dabar daugiausia auginama trakėnų veislės žirgų – jie sudaro ketvirtadalį viso veislinių arklių skaičiaus. Maždaug tiek pat yra Lietuvos sunkiųjų veislės arklių. Kitų tradicinių veislių – žemaitukų ir stambiųjų žemaitukų apytikriai esama po 7 ir 8 procentus.
Žemės ūkio ministerijos atstovai džiaugiasi, kad sustabdytas lietuviškų arklių veislių nykimas. Už žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų laikymą skiriamos Europos Sąjungos bei šalies biudžeto išmokos.
Žemaitukų veislės augintojai pastebi, kad šios veislės arkliai pamažu darosi populiaresni. Juos žmonės perka kaimo turizmui, pasijodinėti. Labai svarbu išsaugoti nykstančią genofondinę veislę. Žemaitukai – universali veislė.
Pastaraisiais metais padaugėjo ir Lietuvos sunkiųjų arklių. Jų paklausa mūsų šalyje sumažėjo, kai smulkiesiems ūkininkams buvo pasiūlyta ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos programa. Žmonės atsisakė karvių, nebereikia jiems ir arklių.
Virginija LAPIENĖ
