Toks gyvenimas

Išsilavinę jauni gargždiškiai kuriasi gimtinėje

Pranašystės apie nedidelių miestų senėjimą Gargždams išsipildyti negresia. Patogi geografinė padėtis, galimybė gauti darbą pagal specialybę, sąlygos tobulėti, susikurti jaukią gyvenimo ir bendravimo atmosferą gargždiškius, baigusius studijas didmiesčiuose, vėl grąžina į gimtinę. Pasirodo, karjerą daryti ir planuoti gerą asmeninį gyvenimą galima ne tik sostinėje. Išsilavinę, optimistinio požiūrio nestokojantys gargždiškiai – miesto ateitis. Simboliška, kad su keletu iš jų, dirbančių kūrybinį darbą, kalbamės pavasarėjant, tada, kai į savo lizdus sugrįžta paukščiai.

Studijuoti norėjo sostinėje

UAB „Neoforma“ dirba ne vienas studijas Vilniuje ar Kaune baigęs, o po jų į gimtąjį miestą grįžęs darbuotojas. 27 metų UAB „Neoforma“ architektas Gytis Kasperavičius pasakojo, kad dar likus keletui metų iki mokyklos baigimo jau žinojo, kokią specialybę rinksis. Studijuoti svajojo tik sostinėje. „Manau, kad Lietuvoje yra tik du geri miestai: Vilnius ir Gargždai. Pastarajame gyvenau, tad studijuoti norėjosi sostinėje“, – šmaikštavo pašnekovas. Gyčiui pavyko įgyvendinti savo svajonę. Baigęs Gargždų „Minijos“ vidurinę mokyklą, jis įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, ten baigė architektūros bakalauro ir magistro studijas. Vilnius pateisino jo lūkesčius, tad mokydamasis pirmuosiuose kursuose galvojo, kad baigęs studijas liks gyventi ir dirbti sostinėje. Vėliau jo nuomonė pasikeitė. „Po trečiojo kurso vasarą atlikau praktiką Gargžduose. Tuomet pajutau daug gimtojo miesto privalumų: įprasta miela aplinka, šalia – tada dar būsimoji žmona, tėvai, giminės, draugai. Įvertinau visa tai. Tad pamažu pradėjo kirbėti mintys apie grįžimą“, – dėstė pašnekovas.

Paklaustas, ar nesigailėjo nepabandęs įsitvirtinti sostinėje, architektas sakė: „Tikrai niekada dėl to nesigailėjau. Čia jaučiuosi labai gerai, mane supa artimi žmonės, turiu darbą, kurį mėgstu. O jei tik noriu, bet kurį savaitgalį nuvažiuoju prasiblaškyti į Vilnių pas ten gyvenančius studijų draugus.“ Vaikinas sakė pritariantis savo dėstytojo nuomonei, kad visi, baigę studijas, neturi likti Vilniuje, jog labai reikia, kad dalis išvažiuotų ir atliktų švietėjišką misiją mažuose miestuose.

Gera daryti gera

Gyčio kolega dizaineris 26 metų Evaldas Butkus yra baigęs Vilniaus aukštesniąją statybos mokyklą. Vėliau Evaldui pavyko įgyvendinti ir ankstesnę svajonę – baigti Dailės akademijos vizualinio dizaino katedrą uostamiestyje. Evaldas teigė, kad kol kas yra patenkintas, jog gyvena Klaipėdoje, o dirba ir ten, ir Gargžduose. Bet ar niekada nekyla minčių, kad galbūt Vilniuje būtų platesnė erdvė realizuoti save? „Yra kaip yra. Jei bent trumpam po studijų būčiau pagyvenęs ir padirbėjęs sostinėje, galėčiau palyginti, o dabar tokios patirties neturiu. Šiaip draugai sako, kad Vilnius gal kiek per didelis miestas“, – svarstė jis. Vaikino nuomone, svarbiausia yra ne tai, kur tu esi, bet tai, ką tu darai. Evaldas džiaugiasi, jog gali dirbti gimtajame mieste. „Labai smagu, kad tai, ką darau, darau savo miesto žmonėms. Štai kad ir atlikęs kokį darbelį futbolo klubui „Banga“ visada labai džiaugiuosi. Gera daryti gera gimtajam miestui. Apskritai su Gyčiu turime nemažai idėjų, kad Gargždai taptų patrauklesni, jaukesni, gražesni. Galbūt vertėtų suburti visuomeninę kūrybos žmonių tarybą, kuri generuotų idėjas, kaip tvarkyti miestą“, – sakė pašnekovas.

Kaune likti nenorėjo

28 metų konstruktorius Rimantas Bogdžiūnas Kauno technologijos universitete įgijo statybos inžinerijos specialybę. Vaikinas pasakojo, kad studijas Kaune pasirinko, nes tada apie šį universitetą girdėjo daug teigiamų atsiliepimų. Rimantas sakė, kad mokydamasiks dar nežinojo, ar po studijų grįš gyventi į Gargždus, tačiau buvo tvirtai nusprendęs, jog laikinojoje sostinėje tikrai neliks. „Stereotipas apie Kauną išties ne iš piršto laužtas, tuo jis mane ir atstūmė“, – šypsojosi pašnekovas. Baigęs trečiąjį kursą, Rimantas gavo nuolatinį darbą dabartinėje darbovietėje Gargžduose. Vaikinas sakė, kad dėl tokio savo pasirinkimo niekada nesigailėjo: „Nemanau, kad kitur būtų geriau. Juk ne veltui sakoma: visur gerai, kur mūsų nėra.“ Paklaustas apie gyvenimo gimtajame mieste privalumus, Rimantas šmaikštavo: „Privalumai tokie, kad nėra trūkumų. O jei rimtai, tai smagu, kad gyvenu ir dirbu įprastoje aplinkoje,jog šalia yra šeima, seni draugai. Jei norisi pramogų, čia pat yra Klaipėda“.

Lieka, kurie įsitvirtina

Išklausius šių jaunų gargždiškių istorijas, nebekyla klausimas, kas jaunus, universitetus baigusius žmones traukia grįžti į gimtąjį miestą. „Natūralu, kad daugelis mokyklas baigusių abiturientų nori pabėgti nuo tėvų, pajusti didesnio miesto gyvenimo skonį. O vėliau požiūris keičiasi“, – svarstė Evaldas. Jam pritarė ir Gytis: „Vertybės laikui bėgant persidėlioja, kol esi jaunas, norisi pabėgti ir tai yra sveika. Išvažiavęs pajauti apsisprendimo laisvę.“ Paklausus, ar grįžti skatina patriotiškumas, meilė savo miestui, pašnekovai atvirai sakė, kad tai tikriausiai nėra pagrindinis veiksnys. „Manau, jauni žmonės tikrai negalvoja apie patriotizmą. Juk jie pradeda kurti savo gyvenimą, tad natūralu, kad daug lemia darbas. Jei gimtajame mieste pasiūlo gerą darbo vietą, tai tikriausiai ir yra pagrindinis motyvas grįžti“, – svarstė Gytis.

Gargždiškiai tikino, kad meilę ir patriotiškumą gimtajam miestui net labiau jusdavo gyvendami kitur: „Niekada nebuvo gėda pasakyti, kad esame iš Gargždų. Smagu, kad daugelis apie šį miestą buvo girdėję. Pusė Vilniaus žino Gargždų „Bangą“. Paklausti, ar, jų nuomone, daugiau jaunų žmonių lieka studijų miestuose, ar grįžta į gimtines, vaikinai susimąstė. „Gal daugiau lieka kitur. Jei studijuodamas jaunas žmogus ten randa darbą, įsitvirtina, tada lieka. Tiesiog kaip susiklosto gyvenimas, taip ir nutinka“, – filosofiškai pokalbį baigė pašnekovai.

Milda JUDELYTĖ