Toks gyvenimas
Judrėnų šeimininkių gardūs sūriai – išskirtinės lauktuvės
Tiems, kuriems teko pabuvoti Judrėnuose ir patirti judrėniškių svetingumą ir vaišingumą, nereikia pasakoti apie gardžias vaišes ir išskirtinio skonio vietos šeimininkių sūrius. Įvairiausių skonių sulieti sūriai dedami ne tik ant vaišių stalo, jie vežami kaip lauktuvės ir į sostinę ar net keliauja į užsienį. Kiekviena šeimininkė turi savo gamybos paslapčių ir receptų.
Sūriui – 15 l pieno
Judrėnuose užsukome į seniūniją. Čia susitikome su dviem gardžius sūrius gaminančiomis moterimis – seniūnijos sekretore Juzefa Bružiene ir bibliotekininke Janina Jokšiene. Gyvenvietėje vyksta nemažai gražių renginių, švenčių, kurių svečiams moterys paprašomos padaryti sūrių. „Gaminame savo šeimai, vaišiname giminaičius, jei paprašo seniūnija, bendruomenė ar kultūros namai svečiams – neatsisakome, suliejame, – kukliai kalbėjo Juzefa ir Janina. – Judrėnuose geri žmonės gyvena, į svečius irgi geri žmonės atvažiuoja.“
Moterys laikančios po dvi karves, tačiau sviestą perkančios, mat iš separuoto pieno, pasak šeimininkių, gardaus sūrio nepadarysi. „Sūrius pradėjau daryti gal prieš 20 metų. Turbūt pirmoji Judrėnuose pabandžiau saldžius sūrius su razinomis, aguonomis. Dabar visi tokius daro. Apie 3 kg sūriui reikia 15 litrų pieno – 12 litrų saldaus ir 3 litrų rūgštaus. O priedus renkuosi, kokio sūrio noriu. Darau ne tik su aguonomis ar razinomis, bet ir su riešutais, saulėgrąžomis ar džiovintais vaisiais, jei noriu aštresnio, su česnaku, kmynais ar mėsos prieskoniais“, – pasakojo bibliotekininkė Janina. Vieną sūrį pagaminti moteris trunkanti apie valandą. J. Jokšienė prasitarė, jog vykdama į svečius pas giminaičius paprašoma atvežti savo gaminto sūrio: „Kai į vestuves važiuoju, darau ypatingą vestuvinį sūrį: pagrindas – labai didelis sūris, o ant viršaus – dar trys mažiukai, delno dydžio: tėčiui, mamai ir Tėvynei. Ne vienas sūris išvežtas į užsienį. Sakė, užsišaldantys gabaliukais ir ilgai mėgaujasi.“
Janina neįsivaizduojanti gyvenimo kaime be karvės: „Karvelė – šeimos maitintoja. Visada namuose turime varškės, gaminu varškėčius, padarau sūrių. Ir į darbą atsinešu, pavaišinu prie kavos“.
Konkurencijos nėra
Seniūnijos sekretorė Juzefa Bružienė prasitarė, jog šeima naminių sūrių nelabai mėgstanti. Moteris dažnai sulaukianti prašymo padaryti sūrių iš pažįstamų ar giminaičių. „Urėdija į Vilnių nuveža, malonu išgirsti, kai pasako, jog tokių sūrių dar neragavę. Tenka ir daktarams sulieti ar lauktuvėms į užsienį, – pasakojo Juzefa. – Darau visokio skonio sūrius, tačiau tarpusavyje Judrėnuose nekonkuruojame. Mes darome sūrius natūraliai, maišydamos saldų ir rūgštų pieną, nenaudojame nei acto, nei rūgštelės. Nepirkčiau sūrio turguje iš nepažįstamo žmogaus.“
Seniūnijos darbuotoja mielai sutiko pasidalinti sūrio gamybos paslaptimis: „Sūriui reikia saldaus nenugriebto pieno, rauginto pieno, jei gaminu sūrų sūrį, dedu kmynų, česnako, jeigu saldų – razinų, aguonų. Į puodą supilu saldų nenugriebtą pieną ir kaitinu iki atvirimo. Kai pienas ima kilti, pilu išmaišytą raugintą pieną. Samčiu maišau, kol atsiranda varškė ir skaidrios išrūgos. Tada dedu norimus priedus. Gautą varškę supilu į sūrmaišį ir paspaudžiu. Po valandos išimu, saldų sūrį apiberiu cinamonu ir cukrumi, o sūrų – druska. Taip padarau skanų, ekologišką, naminį sūrį.“
Šeimininkių šeimininkė
Jau 40 metų kultūros namų valytoja dirbanti Irena Marauskienė, rugsėjį atšventusi 60-metį, į Judrėnuose vykstančias šventes atvykstančius svečius lepina gardžiais patiekalais. Nė viena šventė neįsivaizduojama be tradiciškai Irenos pateikiamo kopūstų troškinio, kastinio, vėdarų, įvairių užkandžių ar cepelinų, ne tik su mėsos, varškės, grybų, bet ir su morkų įdaru.
Judrėnų kultūros namų direktorė Vilija Budvytienė „Bangai“ sakė, jog Irena niekada neatsisako padėti, ji paruošia maistą ir šventėms, ir gedulingiems pietums. „Kultūros namuose turime ir dujinę viryklę, ir šaldytuvą, tačiau Irena pagrindinius patiekalus ruošia namuose. Sunešame kas ką turime, kas bulvių, kas kopūstų, ir pavaišiname svečius.“
Vida VALAITYTĖ
