Suvokusi savo prigimtį pasijuto laiminga

Vis dažniau gvildenamos temos, susijusios su homoseksualiais asmenimis. Žiniasklaidoje daugėja paprastų ir garsių žmonių viešų prisipažinimų. Lietuva tik žengia platesnio mąstymo link, bet dar toli gražu iki to, kad homoseksualius žmones priimtume tokius, kokie jie yra? Šia jautria tema sutiko pasikalbėti Salomėja (vardas pakeistas): kaip ji jaučiasi gyvendama mūsų visuomenėje, kuri, atrodo, vis dar nėra subrendusi tolerancijai, o gal pašnekovė mano kitaip?

Aplinkiniams neskubėjo atsiverti

Salomėja suprato, jog yra homoseksuali tuomet, kai jos gyvenime netikėtai atsirado mergina, kurią įsimylėjo ir ši meilė parodė, kodėl niekada gerai nesijausdavo su vaikinais. Tai buvo pirmoji meilė, kai jai buvo tik 16 metų. Tuo laikotarpiu Salomėja buvo labai išsigandusi: „Maniau, jog tokia esu viena ir niekam negaliu pasakoti apie tai, kas vyksta, nes atgarsiai ir daugelis nuomonių nedrąsino kalbėti apie tai. Susigyventi teko pačiai.“

Nuoširdžiai pasikalbėti su draugais ir mama dėl savo lytinės orientacijos mergina neskubėjo. Iš pradžių atsargiai pasiteiraudavo kitų nuomonės apie tokius santykius, o tik tada atsiverdavo ir pasakydavo. Atvirumas nepakišo kojos, nes nė vienas draugas neatstūmė, o kaip tik sulaukė palaikymo. Tačiau giminėje ir šeimoje visgi žino tik mama, iš kurios sulaukė palaikymo. „Mama sakė, jog tai mano gyvenimas ir turiu neklausyti, ką mano kiti. Tačiau giminaičiams nenorėčiau pasakoti vien todėl, kad apsaugočiau mamą nuo įvairių klausimų ir užgauliojimų“, – paaiškina Salomėja.

Paklausta, su kokiais sunkumais tenka susidurti visuomenėje, mergina atsako: „Dar trūksta šiek tiek drąsos paimti savo merginą už rankos mieste, taip pat ne vieni santykiai nutrūko dėl nuolatinio slapstymosi.“ Tačiau kad ir su kokiais sunkumais Salomėja susiduria, ji jaučiasi visiškai save suvokusi tokią, kokia ji yra: „Pagaliau jaučiuosi savimi! Tam reikėjo maždaug 3–4 metų. Tačiau dabar jaučiuosi laiminga. Rengiuosi tai, ką noriu, apie savo orientaciją galiu atvirai kalbėtis su žmonėmis, ignoruoti homofobų komentarus ir išsakyti savo nuomonę nieko nebijodama. Pagaliau galiu gyventi taip, kaip noriu pati!“

Su homofobais nesiginčija

Neigiamų replikų apie save jai neteko išgirsti. Mergina svarsto, jog lietuviai po truputį vis labiau priima homoseksualius asmenis ir situacija gerėja: „Aš tikiu, kad daugelis bent jau minimaliai stengiasi susilaikyti nuo komentarų, pamatę tos pačios lyties porą, susikabinusią rankomis. Galbūt ne visiems pavyksta, tačiau noriu tikėti, kad bando. Kiekviena tiesa yra unikali, todėl stengiuosi nedalyvauti masiniuose renginiuose ar pulti rašyti komentarų, kurie skatintų kažkokią provokaciją. Gyvenu sau ir nekišu pirštų į vapsvų lizdą, taip sutaupau nervų ir laiko. Manau, yra beviltiška kažko imtis ir bandyti kažką įrodinėti. Reikia tik išlaukti, kol viskas įsitvirtins“, – svarstė Salomėja.

Jos nuomone, su homofobais ginčytis yra beviltiška: „Su tokiais žmonėmis išvis nenorėčiau veltis į diskusijas, nes jie laikosi savo pozicijos, o mes saviškės. Kai pradedama aiškintis, tuomet vyksta daug nesusipratimų, todėl apeinu tokius žmones“, – savo nuostatą atskleidė Salomėja.

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys