Sielų gydytojas iš Paberžės
Dėmesys, sutelktas į Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus apaštalinį vizitą Baltijos šalyse, kiek atitraukė visuomenės dėmesį nuo kasdieninio gyvenimo įvykių ir sukakčių.
Vienos jų – kunigo, kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo-Mykolo Algirdo Dobrovolskio 100-ųjų gimimo metinių, kurios sukako šių metų rugsėjo 29 dieną, probėgomis neturėtume praleisti.
Jis buvo viena šviesiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių – sielų ganytojas, iškilus pamokslininkas, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Sovietų valdžios nuolat persekiojamas, kilnojamas iš parapijos į parapiją, atskiriamas nuo žmonių, kalintas Sibiro lageriuose ir grįžęs iš tremties jis tarnavo ne tik Viešpačiui, bet ir kiekvienam kenčiančiam, pasiklydusiam, skriaudžiamam, kėlė silpnųjų ir paniekintųjų dvasią, paskui save vedė minias žmonių.
Įsiminė vienas epizodas iš Tėvo Stanislovo gyvenimo. Po dešimties metų lagerio 1957-aisiais pirmoji parapija buvo gili provincija – Juodeikiai Joniškio rajone. Čia prieš trisdešimt metų yra lankęsi gargždiškiai – tuo metu veikusios knygų bičiulių klubo „Gabija“ nariai, keliaudami po Šiaurės Lietuvos rašytojų gimtąsias vietas.
Nuošalus, miškų apsuptas bažnytkaimis stebėtinai išsiskyrė nebent tuo, kad tebestovėjo prieš karą vietinio savamokslio amatininko pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Tėvas Stanislovas itin rūpinosi parapijiečių reikalais ir bažnyčios išlaikymu, pats gyveno nešildomoje zakristijoje, kol sumanė pasistatyti menkutę trobelę bažnyčios šventoriuje. Kaip pasakojo kaimo gyventojai, joje tebuvo iš lentų sukaltas gultas, staliukas, kėdė, žibalinė viryklė vandeniui pasišildyti ir knygų sausakimšos lentynos. Kaupė literatūrą, bažnytinio meno albumus, kuriuos jam siuntė iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos.
Gana ironiškai šiandien atrodo to namelio likimas. Kunigą iškėlus į kitą parapiją Aukštaitijoje, žinoma, ne be KGB pareikalavimo, vietinio kolūkio vadovai pastatėlį nutempė į kaimo pakraštį ir jame įrengė pieno supirkimo punktą. Kaip vėliau yra pasakoję tikintieji, Tėvą Stanislovą aplankę garsiojoje Paberžėje, kunigas apsidžiaugęs, kad jo statinys šitaip pasitarnavo parapijiečiams. Dabar ši trobelė pagarbiai atstatyta, joje įrengtas muziejus.
Tėvas Stanislovas turėjo sielos gydytojo galių, troško padėti kiekvienam sunkumų prislėgtam žmogui. Kaip ne vienas yra pastebėjęs arba pats patyręs, tai buvo neeilinis pedagogas praktikas, skatinantis žmogų pasikeisti, tapti geresniam, nesišalinti net ir juodžiausių darbų, nes ir pats jų nevengė. Stebėdami jį, žmonės mokėsi pakantumo, atlaidumo, nes malda ir darbas buvo paguoda ir ramybė.
Vis daugiau žmonių atvykdavo į kuklią Paberžės bažnyčią, kur nuo 1966-ųjų metų gyveno Tėvas Stanislovas, didžiuodamasis esąs paskirtas ne į bet kokią vietovę, o į 1863 metų sukilimo lopšį, kur pleveno vieno to sukilimo vadų kun. Antano Mackevičiaus dvasia. „Esu įpareigotas tęsti jo pradėtą veiklą, tik ne ginklu, o žodžiu“, – kalbėjo jis.
