Ritualai, įtikėjimai ir sindromai
Pradėti rytą ne gurkšnojant kavą, o peržvelgiant naujausią COVID-19 statistiką, tapo daugelio mūsų kasdieniu ritualu. Lyg tai suteiktų saugumo jausmą. Jo pajautą, spėju, dažnas bando pakurstyti ir periodiškai apskambindamas artimuosius – vis patikrinti, ar niekas nepakliuvo į virusą pasigavusiųjų statistiką.
Laimė, jei – ne. Tačiau vis dažniau išgirstame atsakymą, kad virusas įsisuko į mūsų giminaičių, artimųjų, kolegų ar kaimynų gretas.
O tada prasideda galvos sopulį keliantys bandymai atkurti bent savaitės dienotvarkės chronologiją: kur buvau, kada bendravau su sergančiuoju, kiek ilgai bendravau, ar ne per arti jo stovėjau…
Dar nė nespėjus nubraižyti savo dienotvarkės kontūrų, jau pamažu, atrodo, dingsta uoslė, skonis, lyg ir kaulus ima laužyti. Virusas, nors ir tariamas, skverbiasi į mūsų organizmą. Ir nereikia čia jokio teigiamo testo patvirtinimo.
Įtikėjimas, kad sergi tuo, kuo nesergi, ar esi tas, kas nesi, žinomas nuo neatmenamų laikų. Sulaukia šis įtikėjimas įvairiausių sričių specialistų dėmesio ir tyrimų. O ištirtas dažnai būna užvadinamas jį narpliojusio mokslininko vardu.
Būklė, kai regėjimą praradęs žmogus tuo netiki, vadinama ją tyrusio neurologo Antono Babinskio sindromu. Negalintieji matyti objekto, kol jis nepajuda, kenčia nuo Georgo Riddogho vardu pavadinto sindromo.
Tų sindromų esama ir gerokai keistesnių. Štai kad ir jausmas, jog aplink – vien apsimetėliai. Tokia pajauta pavadinta jos tyrėjo XIX–XX amžių sandūroje gyvenusio prancūzų psichiatro Jeano Marie Josepho Capgraso atminimui.
Neuropsichologo Heinricho Kliuverio vardo nusipelnė gan intriguojantis sindromas – nenumaldomas seksualinis potraukis. Būna ir dar keisčiau – kai žmogus tiki esąs negyvas. Gyvo numirėlio sindromą identifikavo prancūzų neurologas Julesas Cotardas.
Šių stebinančių sindromų pabaigos sąrašo – nematyti. O istorijos tėkmėje jis vis ilgėja. Tik norėtųsi, kad naujai identifikuojami sindromai atskleistų ne tokias neigiamas mūsų savybes ir nuostatas.
Dažnas retorikos meistras besimokančiuosius efektyvaus viešojo kalbėjimo ragina įsijausti į kieno nors didelio ir galingo vaidmenį. Sako, nuolat tai kartojant, ilgainiui imi ir patiki, kad toks esi. O tada išgaruoja ir jaudulys, ir scenos baimė.
Kartą viešojo kalbėjimo mokymuose ir pati gavau užduotį – įsivaizduoti, kad esu legendinis Kink Kongas ir užriaumoti jo balsu. Prisipažinsiu – lengva nebuvo. Kinkongiškai užriaumoti taip ir nepavyko. Tačiau po nuoseklių treniruočių ėmiau ir įtikėjau, kad stovėdama prieš auditoriją aš – bent dvigubai didesnė, nei esu, kad mano balsas skamba gerokai toliau, nei numanau. Taip ir pavadinau šią savo pajautą – King Kongo sindromu.
Į mokslo žmonių analizuotų ir identifikuotų sindromų sąrašą jis, žinoma, nepretenduoja. Ir nereikia. Svarbu, kad turi efektą – išbandytą ir patikrintą.
Nedrąsiai dalinuosi požymiais ir kito sindromo, kurį bandau prisijaukinti. Kasdien bent kelias minutes skiriu pasvarstymams, kaip bus gera, kai visa ši pandeminė pekla baigsis. Nerimo, nežinios ir nesaugumo kontekste tokios akimirkos padeda. Gali atrodyti, kad tai tiesiog savęs raminimas ar net saviapgaulė. O aš tai vadinu vilties sindromu.
Jis, kaip ir King Kongo sindromas – išbandytas ir patikrintas. Veikia raminančiai, nuteikia optimistiškai, net padeda susidėlioti planus mėnesiui, kitam į priekį.
Ir nauda jo gerokai didesnė, nei desperatiškas naujausios informacijos sekimas apie bauginančiai kintantį užsikrėtusiųjų virusu skaičių ar planuojamus naujus karantino apribojimus.
Laura SĖLENIENĖ
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, lektorė
