Priekuliškei menininkei prie širdies baltiški ornamentai

Priekuliškei menininkei prie širdies baltiški ornamentai

J. Mierkienė: „Reikia žmoguje auginti sielą, puoselėti dvasinį pasaulį.“

 

Priekuliškė tautodailininkė Jūratė Mierkienė antrą kartą dalyvavo Liuksemburgo Migracijos, tautų ir kultūrų festivalyje. Kartu su kitais meno kūrėjais ji atstovavo Lietuvai, pristačiusi savo darbus iš odos. Ji taip pat pakvietė liuksemburgiečius į kūrybines odos dirbtuves. Ir labai džiaugėsi, kad atsirado norinčiųjų pasigaminti suvenyrų, dekoruotų liaudiškais ornamentais, menančių gimtąją šalį.

Tapyba ant odos

Neseniai iš festivalio Liuksemburge grįžusi J. Mierkienė pasakojo, kad čia gyvena apie 150 tautų. Išeivių bendruomenės į tradicinį renginį pakvietė savo šalių atstovus, kurie jas pristatė per savo kūrybą, paveldo valgius bei kita.

Liuksemburgo parodų rūmuose Lietuvos meno stende šalia tapybos, fotografijos darbų, papuošalų iš gintaro, rankdarbių iš vilnos, siuvinių iš audeklo puikavosi ir priekuliškės menininkės ant odos tapyti paveikslai, baltiškais, liaudiškais ornamentais dekoruotos rankinės, suvenyrai. Tapyba ant odos – jos kūrybos išskirtinumas. Savitų kūrinių autorei prieš metus Kultūros ministerija suteikė meno kūrėjos statusą.

Kartu su J. Mierkiene festivalyje dalyvavo ir tautodailininkė Sigita Šmaižienė iš Girkalių, kurianti papuošalus iš odos ir gintaro.

J. Mierkienės darbus pirko ne tik Liuksemburge įsikūrę lietuviai. „Brazilų šeima susidomėjo mano paveikslais iš odos, kuriuose baltiškais ženklais dekoruoti arbatinukai. Jie nupirko keturis – visą ciklą“, – džiaugėsi menininkė.

Mugės dalyvius traukė ir odiniai padėkliukai, ant kurių nutapytos miniatiūros. Jūratė juos vadina stalo paveikslėliais. Ant jų dekoruoti arbatinukai, puodeliai, o šalia – liaudies patarlė: „Savo kieme ir tvoros žydi“ arba lotyniškas palinkėjimas: „Džiaukis akimirka“.

„Galima kurti šiuolaikišką meną, bet aš noriu akcentuoti, koks gražus liaudiškas ornamentas – spalvingas, šiltas, jaukus. Todėl ir stengiuosi, kad jis dominuotų mano kūriniuose“, – kalbėjo J. Mierkienė. Ir pridūrė: „Reikia stengtis daryti ne vien dėl pinigų, bet nuoširdžiai atveriant savo sielą. Ir tada atrandi įdomių dalykų – suvoki, kad viskas susiję, pavyzdžiui, ne tik Baltijos tautų, bet viso pasaulio ornamentika.“

Liuksemburge – apie dvasinį pasaulį

Priekuliškė džiaugėsi, kad Liuksemburgo lietuvių bendruomenės žmonės domėjosi odos darbais ir patys panoro kažką sukurti. Jūratės nuostabai į kūrybines dirbtuvėles susirinko būrys suaugusiųjų su vaikais. Ji turėjo ruošinių – vaikai piešė knygų skirtukus, pakabukus raktams bei kitus suvenyrus. Padedant menininkei, moterys kūrė paprastas rankines, dekoravo pieštukines, telefono dėklus. Viena ant pakabuko nutapė miniatiūrą ir užrašė „Lietuva“. Ne tik užsiėmimai patiko – norėjo ir bendrystės su kitaip mąstančia priekuliške. Nustebusios Liuksemburgo lietuvės klausėsi J. Mierkienės, kuri įsitikinusi, jog kompiuteris slopina vaikų kūrybiškumą. „Reikia žmoguje auginti sielą, puoselėti dvasinį pasaulį“, – kalbėjo ji. Priekuliškė stebėjosi, kiek laiko sugaištama grožio salonuose, o vidiniu grožiu nesirūpinama, nes kai kas net nežino, kad yra dvasinis pasaulis...

Rankinės su mielu simboliu

J. Mierkienė užsidirba kurdama rankines. Jų pageidauja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančios moterys. Ji turi savo klienčių. Rankinių, kurios lauktų pirkėjų, neturi. Atvirkščiai – klien­tėms tenka laukti 4 mėnesius. Visos Jūratės sukurtos rankinės – pagal moters individualybę. Tokių nenusipirksi parduotuvėje, juolab už tokius pinigus.

„Viena moteris užsisakė antrą rankinę su laumžirgiu, kažką jai simbolizuojančiu, – pasakojo J. Mierkienė. – Bet savo klientėms nejučiom įperšu baltiškų ornamentų. Aš subtiliai auklėju, norėdama, kad jos suvoktų savo tautos savitumą. Juk reikia ne tik prisiklijuoti blakstienas, bet ir žinoti kultūros istoriją, ja domėtis.“

Priekuliškė kuria rankines ne tik iš galvijų odos. Ji sulaukė prašymo iš Liuksemburge gyvenančios lietuvaitės pagaminti iš žuvies odos. Kartu su užsakymu atkeliavo ir vilkžuvių odos. „Man tai buvo nauja, neįprasta, nekasdieniška, – prisipažino auksarankė priekuliškė. – Nuėjau į žuvies kioską Priekulėje pasidomėti, kaip atrodo ši žuvis ir nusipirkau rūkytą vilkžuvę“.

Iš žuvies odos atraižų ji sukūrė kelias įdomias delninukes, rankinę, porą piniginių. „Sunku, bet įdomu dirbti su žuvies oda“, – prisipažino Jūratė.

Dešimtmetį kurianti rankines J. Mierkienė teigė nesivaikanti madų, tačiau su jos tendencijomis Europoje susipažįsta. „Kai žmogus neturi valios ieškoti savo stiliaus, jis pasikliauja madą kuriančiais dizaineriais“, – samprotavo menininkė.

Pasiruošusi dalintis

J. Mierkienė ne tik Liuksemburge perdavė savo amato žinias ten gyvenantiems lietuviams. Priekulės bibliotekoje ji savo iniciatyva surengė edukacinį užsiėmimą „Pasidaryk skirtuką“. „Norėjau, kad mėgstantys skaityti knygas nusipieštų skirtuką. Ne ant odos – ant popieriaus“, – kalbėjo menininkė. Anksčiu ji čia buvo pakvietusi priekuliškius, norėjusius išmokti įrišti knygą japonišku būdu.

J. Mierkienę kviečia ir projektų vykdytojai. Ji pasakojo praėjusį rudenį Kintų kultūros centre mokiusi piešti odines apyrankes, skirtukus. „Edukaciniai užsiėmimai, kuriuose mokomasi gaminti iš odos, populiarūs, tačiau mokytojų mažai. Juk reikia daug medžiagų, problematiška dėl odos. Bet man patinka dalintis tuo, kuo galiu – kūrybos srityje. Lietuva nežydės, jei nesidalinsime“, – įsitikinusi J. Mierkienė.

Virginija LAPIENĖ

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Šaltas dušas

Jei būtų rengiami nepopuliariausios ministerijos rinkimai, ko gero, čempionės titulą iškovotų Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Pirmąjį nokautą kai kurie tėvai…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar naudojatės Gargžduose „CityBee“ paslaugomis?