Premijos laureatai pasišventė rašytinei mažlietuvių istorijai

Šiemet Klaipėdos rajono savivaldybės sudaryta komisija rašytojos Ievos Simonaitytės vardo premiją skyrė architektams, mokslinių leidinių apie Mažąją Lietuvą autoriams Martynui ir Marijai Purvinams.

Iškiliausios Mažosios Lietuvos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės atminimas 20-ąjį kartą pagerbtas Agluonėnuose, teikiant autorės vardo premiją. Šiemet be didelių svarstymų Klaipėdos rajono savivaldybės sudaryta komisija įvertinimą skyrė architektams, mokslinių leidinių apie Mažąją Lietuvą autoriams Martynui ir Marijai Purvinams. Kultūrinio paveldo išsaugojimui kauniečiai sutuoktiniai paskyrė visą profesinį kelią, kuriuo aktyviai eina iki šiol. Mažosios Lietuvos istorija yra nuolatinis jų mokslinių ieškojimų variklis. Valstybinės reikšmės premijų laureatai paskutinįjį įvertinimą gerbia ir dėl asmeninių sąsajų su pačia I. Simonaityte – M. Purvinas mena kadaise rašytojai gabentus tėvo rankraščius.

Jubiliejinis minėjimas

Šiemet, minint 119-ąsias Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo metines, scenoje ir jos prieigose karaliavo Priekulės socialinių paslaugų centro lankytojų specialiai kurtos rožės. Renginį organizavęs Priekulės kultūros centras šiuo akcentu priminė, kad raudonos rožės buvo neatsiejama detalė jos namuose. Renginio vedėjų Domininko Malajavo ir Ernestos Bakšienės lūpomis skambėjusi rašytojos kūryba, lengvai plazdantys balerinos Aleksandros šokiai ir klaipėdiškių vokalinio kvarteto „Capella`A“ dainos penktadienio vakarą svečius ragino neskubėti ir prisiminti Mažosios Lietuvos istorijos tėkmę.

Iniciatyva pagerbti iškilią Vanaguose gimusią ir su Klaipėdos rajonu susijusią I. Simonaitytę sumanyta dar 1997-aisiais. Tuomet pirmuoju premijos laureatu tapo gargždiškis kultūros darbuotojas, rašytojos talento puoselėtojas, Žemaitijos rašytojų bendrijos narys Vytautas Rimavičius. Nuo to laiko premija kasmet skiriama asmeniui už literatūros, dailės, muzikos ir kitus darbus, garsinančius rašytojos vardą, gimtinę ir Mažąją Lietuvą. Piniginę premiją kartu su Agluonėnų seniūnija tuomet steigė UAB „Keramika BB“, vėliau šį garbingą įsipareigojimą priimdavo kitos privačios bendrovės ar asmenys, o šiuo metu 300 eurų premiją steigia Klaipėdos rajono savivaldybė.

Dėl nuopelnų neabejojo

Devyniolikos laureatų port­retai Agluonėnų kultūros namų hole simboliškai skelbė, kad Mažosios Lietuvos istorijai nusipelniusių asmenų mūsų krašte netrūksta. Dvidešimtieji I. Simonaitytės premijos laureatai M. ir M. Purvinai yra vieni žymiausių šio meto Mažosios Lietuvos tyrinėtojų, kurių įdirbis skaičiuoja bent 4 dešimtmečius.

I. Simonaitytės premijos skyrimo komisijos pirmininkas, Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis akcentavo, kad šiųmečiai premijos laureatai įrodo neblėstančią spausdintinės literatūros prasmę elektronikos, planšetinių kompiuterių ir kitų kasdien vis tobulesnių įrenginių amžiuje. Už rašytinį Klaipėdos krašto istorijos puoselėjimą Purvinų šeimai dėkojo Savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė ir būrys Tarybos narių, taip pat renginyje viešėję Seimo nariai Petras Gražulis, Agnė Bilotaitė ir Donatas Jankauskas. Sveikintojų gretose pagarbą laureatams išreiškė viena iš premijos laureačių rašytoja Edita Barauskienė, Sendvario seniūnijos atstovai, kuriems M. ir M. Purvinai pastaruoju metu ypač talkina leidžiant monografiją „Sendvaris“, ir kiti.

Laiškanešys turinio nežinojo

M. Purviną siejo asmeninė pažintis su rašytoja I. Simonaityte. Tiesa, tuomet mažametis berniukas net neįtarė bendraująs su reikšminga asmenybe. „Viskas buvo labai paprasta. Pokario laiku, prieš kokius 60 metų, I. Simonaitytė Kaune gyveno greta mano mokyklos, o kadangi tėvas Erikas Purvinas buvo kilęs iš Klaipėdos, vis įduodavo kažkokių popierių, kuriuos turėdavau nunešti. Turėjau įpareigojimą kaip laiškanešys. Deja, likau nesužinojęs, ką anuomet nešiau, bet manau, kad mano tėvo pasakojimų trupiniai papuolė į jos kūrybą bandant pavaizduoti šio krašto žmonių atsiminimus“, – pasakojo gausios lietuvininkų ir kuršininkų giminės atstovas. Jis apgailestavo, kad nenumaldomai bėgant laikui rašytoją pažinojusių žmonių vis mąžta.

M. Purvinienė vienu iš reikšmingiausių judviejų darbų, puoselėjamu iki šiol, vadina Mažosios Lietuvos kapinių panteoną netoli Rambyno kalno, Bitėnuose. Sutuoktiniai iš apleistų kapinaičių suprojektavo panteoninę vietą, kurioje galima išreikšti pagarbą tiems, kurie pelnytai sudaro aukso žiedą Mažosios Lietuvos (ir ne tik jos) kultūros istorijoje. Į jas sugrįžo Vydūno, V. Banaičio, J. Vanagaičio ir jo žmonos palaikai. Kapavietės tvarkomos pagal Purvinų projektus. „Po truputį šviesuoliams patriarchams statome paminklus ir formuojame aplinką, kad atvažiavusios ekskursijos susipažintų su šio krašto inteligentija“, – pasakojo architektė. Dar viena judviejų veiklos kryptis – neveikiančių kapinaičių ženklinimas. Klaipėdos krašte architektai užsibrėžę tikslą jas pažymėti krikšto formos ženklais, kuriuos eskizuoja pati M. Purvinienė. Anot jos, Klaipėdos rajono savivaldybė į tokią mokslininkų iniciatyvą irgi reaguoja palankiai, tad ženklai turėtų atsirasti ir mūsų rajone.

• M. Purvinas nuo 1972 m. sistemingai tiria Lietuvos senuosius kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką, kraštovaizdį, o nuo 1980 m. – ir Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Paskelbė daugiau nei 2 500 mokslinių, enciklopedinių ir publicistikos straipsnių, kartu su žmona Marija tyrinėja kultūros paveldą, senuosius kaimus, liaudies architektūrą, Mažąją Lietuvą, urbanistiką bei kt. Pora jau apdovanota Pasaulio Mažosios Lietuvos fondo skirta Vydūno premija, leidinio „Voruta“ inicijuojama Martyno Jankaus premija, o 2013-aisiais – valstybine Jono Basanavičiaus premija būtent už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą šaltiniuose. Laureatai „Bangai“ teigė I. Simonaitytės vardo premiją vertinantys taip pat džiaugsmingai. „Malonu. Visą gyvenimą dirbome, o štai dabar renkame vaisius“, – šypsojosi M. Purvinas. Klaipėdos rajone besidriekiančią Mažosios Lietuvos dalį pora apžvelgė prieš porą metų išleistoje bemaž 900 puslapių knygoje „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“, moksliniuose jų straipsniuose nemažai istorijos apie rajono dvarus, o dalis mokslininkų patirties dar suguls į monografiją „Sendvaris“, dėl kurios kauniečių pora tapo dar dažnesniais svečiais pajūryje.