Monumentaliosios medinės skulptūros meistras Vytautas Majoras – Šimtmečio žmogus

Paminklo „Dovilano žvaigždė“ atidengimo akimirka.

Kaip buvome skelbę, Dovilų Lietuvos šimtmečio ąžuolyno parke atidengtas paminklas-simbolis „Dovilano žvaigždė“. Jis skirtas įamžinti šio krašto istorinę praeitį ir iškilius jo žmones, darbais ir idėjomis puoselėjusius modernios mūsų valstybės viziją. Tą pačią dieną Jurgiuose pristatyta ir Klaipėdos rajono savivaldybės išleista knyga apie Gargždų miesto garbės pilietį, tautodailininką Vytautą Majorą. Lapkričio 8-oji buvo viena gražiausių ir prasmingiausių dienų jo atminimą nuoširdžiai saugančiai Vytauto žmonai Birutei, kuri knygos leidėjus ir autorius priėmė tautodailininko išpuoselėtoje sodyboje.

Jubiliejinei sukakčiai atminti

Doviluose iškilę mūsų valstybės 100-mečio ženklai ir gausybė renginių – tai miestelio ir seniūnijos bendruomenės žmonių sumanymai. Kaip kalbėjo seniūnė Nijolė Ilginienė, idėją pastatyti paminklą-simbolį „Dovilano žvaigždė“ pasiūlė tautodailininkas kalvis Petras Normantas. Jo iniciatyvas uoliai palaikė klubas „Sidabrinė gija“ ir jo vadovė Birutė Palubinskienė, pasiūlydami aplink šį paminklą sodinti ąžuolus Dovilų kraštą garsinusiems žmonėms atminti. Tokios garbės pirmiausia nusipelnė šviesuoliai: buvęs ilgametis evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Ferdinandas Radtkė ir daugelio mūsų atmintyje tebesantis gyvas medžio skulptorius Vytautas Majoras. Doviliškiai taip pat didžiuojasi pirmuoju iš Mažosios Lietuvos kilusiu Lietuvos kariuomenės karo lakūnu Eriku Mačkumi ir visos šios šeimos nuopelnais.

Paminklą-simbolį pašventino doviliškių gerbiami dvasininkai – evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Liudvikas Fetingis ir Gargždų parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas.

Iškilmėse dalyvavę rajono Savivaldybės atstovai – vicemerė Violeta Riaukienė, Administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikienė ir rajono Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Raimondas Simonavičius – pagyrė jubiliejinius doviliškių darbus. Bendruomenės iniciatyva dar pernai Parko gatvėje buvo pasodinta šimtas ąžuolų Lietuvos valstybės 100-mečio sukakčiai atminti. Vasario16-ąją nuskambėjo šimtas bažnyčios varpo dūžių. Valstybės dieną ant šiam jubiliejui skirto riedulio iškaltas stilizuotas Dovilų herbas. Surengtas dviratininkų žygis karo lakūno Eriko Mačkaus 115-osioms gimimo metinėms paminėti. O nuo šiol atvykstančius į Dovilus pasitiks iš tolo žėrintis šviesos ir laisvės simbolis.

Knyga pasitikta sodyboje

Tą iškilmingą dieną Dovilų seniūnijos seniūnė N. Ilginienė džiaugėsi galinti visiems pranešti žinią, kad Lietuvos valstybės 100-metis rajone pažymėtas visų laukta knyga apie garsųjį tautodailininką, Gargždų miesto garbės pilietį V. Majorą. Dvylika metų praėjo nuo jo mirties, tačiau žmonių susidomėjimas meistrų meistro monumentaliąja medine skulptūra bei jo paties ir žmonos Birutės išpuoselėta unikalia sodyba nė kiek nemąžta. Tuo dabar ir garsus kadaise lietuvininkų ūkininkų apgyventas Jurgių kaimas.

Į pirmąjį knygos pristatymą Jurgiuose, paties tautodailininko išpuoselėtoje sodyboje, susirinko Vytauto artimiausi bičiuliai, leidinio sudarytojai ir rengėjai, atsiminimus parašę autoriai. Knyga išleista Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis. Ją sudaryti patikėta Jono Lankučio viešajai bibliotekai. Leidinio rengėjų grupės vardu kalbėjusi bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė pasidžiaugė, kad leidinį kokybiškai išspausdino Sauliaus Jokužio leidykla. Iš asmeninių albumų ir archyvų surinktose nuotraukose ir knygos tekstuose visapusiškai atsispindi V. Majoro gyvenimo ir kūrybos faktai, įvykiai, šio krašto nuotaikos. Ne visas jo sukurtas skulptūras dabar galima pamatyti, kai kurios atsidūrė už Lietuvos ribų. Ir medis gi ne visada geba atsilaikyti prieš laiko išmėginimus. Tačiau jo sukurtoje sodyboje dar žvengia Žirgas, suriaumoja Geležinis vilkas ir visus laimina Angelas…

Ablingos stebuklas

V. Majoras buvo unikalaus Ablingos memorialo idėjos sumanytojas ir generatorius. Iki tol sudeginto kaimo tragedija buvo primiršta, neišsiaiškinta jo kraupi istorija. Vienas iš memorialo kūrėjų, medžio skulptorius iš Kretingos Adolfas Viluckis pasakoja, kaip 1972-ųjų vasarą Vytauto sukviesti vyrai tašė ąžuolus kiekvienam to kaimo žmogui atminti.

– Vytautas visada buvo pilnas sumanymų, nepaisant to, kad į jį kaip buvusį politinį kalinį sovietų valdininkai kreivai žiūrėjo. Jis lyg koks Šerlokas Holmsas pagaudavo, kada kas galima, o kada ne… Turėjo degančią širdį ir šviesią galvą – tikras žemaitis, – prisiminė ano meto nuotaikas A. Viluckis. – Jis viskuo rūpinosi, kam reikėjo – padėjo. Ablingos kolūkis mus, meistrus, maitino, miegojome ant šieno sodybos šeimininko Sauserio daržinėje, o Vytautas – tiesiog po obelimi. Tašėm nepaisydami nuovargio, bet vakarais dainuodavome iki nukritimo…

Atvykusius pažiūrėti šio ansamblio pasitinka V. Majoro sukurta kaimiečių šeimos skulptūra ir įrašas apie buvusį taikų, ramų gyvenimą ir nepelnytą skriaudą.

Prisiminimus papildo buvusi Liaudies meno draugijos parodų organizatorė Valentina Tiškienė: „Jis mokėjo organizuoti liaudies meistrų darbą ir poilsį, su juo buvo galima kalbėtis bet kokia tema, sakyčiau, žmogus – idėjų bazė ir, be to, linksma asmenybė.“ V. Majoro iniciatyva buvo įkurtas Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyrius.

Medžio skulptoriaus Raimundo Puškoriaus darbais gėrisi gargždiškiai, vėžaitiškiai ir kiti žemaičiai. Anuokart jis dar mažas būdamas stebėjo savo tėvelio, garsaus žemaičių medžio drožėjo Aniceto Puškoriaus, darbus Ablingoje. Tebesistebi, kaip tuokart į kūrybinę stovyklą atsiųstas kažkoks funkcionierius iš Vilniaus baiminosi, kad tik tie žemaičiai čia šventųjų nepridarytų. Labiausiai išgąsdino, kai jo tėvelis prasitarė padirbinsiąs didelį Rūpintojėlį…

Puškoriui jaunesniajam buvo lemta po 40 metų restauruoti visas išlikusias Ablingos skulptūras. Ir dar kartą teksią restauruoti. Jo žodžiais, Ablingos ąžuolų memorialas ilgai stebino ir tebestebina žmones. Kartu Raimundas apgailestauja, kad nebuvo įgyvendinta Vytauto sumanyta idėja – Rainių kankiniams atminti pastatyti medinę koplyčią su visa žemaitiška šventųjų simbolika.

Gyvas visų atmintyje

V. Majoras traukė visus prie savęs ne tik kaip monumentaliosios liaudies skulptūros meistras, bet ir menininkas – šviesulys, grožio ir gėrio kūrėjas, XX amžiaus istorinių tautos išgyvenimų dalyvis, patriotiškumo pavyzdys.

– Visiems yra garbė, kad jis įleido šaknis į šią žemę, – teigė Vytauto bičiulis, ilgametis Šernų girininkas Stanislovas Mažeika.

Lietuvininkų palikuonis, politinis ir visuomeninis veikėjas Jurgis Aušra didžiavosi, kad Vytauto darbai išgarsino Jurgių kaimą visoje Lietuvoje. Medžio drožėjas gargždiškis Petras Balsys džiaugėsi vienas pirmųjų apdovanotas savo mokytojo V. Majoro vardo tautodailės premija. Klaipėdiškis tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas įsitikinęs, jog visą savo gyvenimą ieškotą tiesą jo bičiulis įamžino savo paskutinėje skulptūroje „Angelas“.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovas, rajono Savivaldybės tarybos narys Česlovas Tarvydas kalbėjo apie Vytauto skulptūrose įamžintą Lietuvos partizanų ir kitų pasipriešinimo okupantams dalyvių atminimą.

Antradienį naujoji knyga „Vytautas Majoras“ buvo pristatyta Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje. Susirinkusiesiems apie knygos sumanymą, leidybą ir jos struktūrą pasakojo Dovilų seniūnijos seniūnė N. Ilginienė, leidinio rengėjos, bibliotekos darbuotojos D. Ciparienė ir Giedrė Ilginienė, prisiminimais dalijosi B. Majorienė, P. Balsys, buvęs Vytauto bičiulis Antanas Jucys. Keletą dainų padainavo Vėžaičių kultūros centro moterų ansamblis „Melodija“.

Kitą savaitę, lapkričio 21 d., knygos apie V. Majorą sutiktuvės vyks uostamiestyje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, o lapkričio 27 d. – Dovilų bibliotekoje.

Aldona VAREIKIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.