Kūrybos žmonės
Menininko misija – atkurti būties ir buities pusiausvyrą
„Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ – už šią naująją knygą intriguojančiu pavadinimu Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų dekanas gargždiškis dr. Rimantas Balsys įvertintas tradicine Ievos Simonaitytės premija. Ją įsteigė Agluonėnų seniūnija ir bendruomenė. Vienuoliktasis premijos laureatas leidinį rajono visuomenei pristatys kovo 29 d. Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje.
Premijos nominantas ir knygos autorius mielai sutiko atsakyti į “Bangos” klausimus.
Tęstinumas – didžiausia vertybė
– Rimantai, ką Jums reiškia toks Jūsų knygos „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ įvertinimas, t.y. I. Simonaitytės premija?
– Manau, kad kiekvienam žmogui (visiškai nepriklausomai nuo profesijos, veiklos pobūdžio) jo darbo įvertinimas yra malonus. Įtariu, kad teigiantys, jog tai nesvarbu, švelniai tariant, nėra nuoširdūs. Kita vertus, šitaip mes visi – ir tie, kurie šią premiją įsteigė, ir tie, kurie atrenka kandidatus bei analizuoja, vertina jų kūrinius, ir tie, kurie ieško mecenatų, ir mecenatai, ir kasmetiniai premijos įteikimo iškilmių organizatoriai, ir laureatai susitinkame (esame priversti susitikti) prie Ievos Simonaitytės altoriaus. Šios gražios tradicijos atsiradimas, jos tęstinumas ir yra didžiausia vertybė.
Siekis – pasaulėžiūros raida
– Kodėl Jums, etnologui, parūpo tokia knygos tema? Gal kad prietarai mūsų permainų visuomenėje dabar labai populiarūs?
– Visa žmonijos istorija – nesibaigiančios permainos, o prietarai – mūsų etninės kultūros dalis. Ir, drįsčiau sakyti, gana reikšminga dalis, užpildanti sacrum (tai, kas šventa – lot.) potyrių stygių. Juk tikėta ir tikima, kad aplink mus veikia paslaptingos jėgos, kurios turi įtakos mūsų likimui. Tinkamai pasielgęs žmogus gali išvengti nederliaus, ligų, sausros, maro, vienatvės ir t. t. Šalia prietarų yra ir burtai bei magija, kuriais siekiama tas paslaptingas jėgas ir jų veiklą palenkti sau norima linkme, pasukti laiko ratą į priekį ir pažvelgti, ką likimas ruošia ateinančiais metais. Žodžiu, prietarus visiškai pagrįstai galime laikyti tam tikra buitinės, žemdirbiškos religijos praktika.
O dabar apie knygą. Prietarai nėra šios knygos objektas. Rūpėjo pateikti kiek įmanoma pilnesnes prūsų bei lietuvių dievų ir deivių charakteristikas nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose iki jų virtimo tautosakos personažais, demonais, pamėklėmis. Taip pat siekta aptarti šių dievybių susiliejimo su krikščioniškąja tradicija procesą, apžvelgti šioms dievybėms skirtų tyrinėjimų istoriją. Kitaip tariant, norėta aprėpti visą mūsų senosios ir sinkretinės pasaulėžiūros raidą nuo XIII iki XXI amžiaus, t. y. nuo apeigos, skirtos vienai ar kitai dievybei pagerbti iki tų apeigų pėdsakų prietaruose, sapnų aiškinimuose, patarlėse ir t. t. Taip knygos pavadinime radosi paantraštė „nuo apeigos iki prietaro“. Beje, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje kovo 29 dieną numatytas šios knygos pristatymas, tad plačiau apie knygos genezę, turinį, pavadinimą ir kt. dar bus galimybė padiskutuoti ir su Gargždų visuomene.
Visur dievų valia
– Esate žiniasklaidoje minėjęs, kad mūsų protėviams pirmiausia rūpėjo duonos kąsnis, antroje vietoje – partneris, trečioje – laisvės ir nepriklausomybės siekimas. O dabartinėje visuomenėje kokioje vietoje lieka dvasinės vertybės?
– Galėčiau kiek patikslinti. Žmonijos siekiai, remiantis liaudies pasakų, sakmių (o iš dalies ir visų kitų tautosakos žanrų) herojų elgsenos analize, yra tokie: 1) gyvenimo reikmių ir patogumus teikiančių daiktų gavimas; 2) idealaus jaunikio arba nuotakos ieškojimas; 3) laisvės nuo svetimųjų siekimas arba noras juos valdyti; 4) aukštos padėties šeimoje, gentyje, visuomenėje siekimas.
Taip buvo prieš tūkstančius metų, taip tebėra ir dabar! Pasikeitė tik aplinka, modernios technologijos suteikė žmogui daugiau galių, smarkiai išaugo „patogumus teikiančių daiktų“
Vilija BUTKUVIENĖ
