Kai smegenims prireikia detoksikacijos

Bent savaitė be kofeino, tabako, alkoholio, miltinių patiekalų ar kitų valgomų blogybių, ir organizmas, sako, veiks kaip naujutėlaitis variklis. Šiam, o ir kitokiems patarimams, kaip detoksikuoti organizmą, matyt, pagauli visai nemaža visuomenės dalis. Užtenka į Facebook’o paieškos laukelį suvesti „detoksikacija“, ir išsiskleidžia didžiulis sąrašas grupių, akademijų, konsultantų ar dietologų, savo patarimais ir siūlomais produktais žadančių puikią savijautą, pavydėtinas apimtis ir nuolatinį sotumo jausmą.

Jei jau tokių patarimų ieškoma, matyt, stabtelėta ties riba, kada norisi pokyčių, kada negerai būna dažniau nei gerai.

O juk būna riba, kada detoksikacijos labiau reikia ne mūsų kūnui, bet nualintoms smegenims. Jos, mokslo žmonių skaičiavimu, sunaudoja 20 proc. mūsų energijos. Paauglio smegenys – 30 proc., o mažylių – net 50 proc. Ir kur gi dingsta ta energija?

Šiandien labai madingas žodis multitasking’as. Kalbininkai suskubtų mane taisyti, siūlydami jį keisti žodžiu daugiaveika. Reiškia jis kelių veiksmų atlikimą vienu metu. Madingas ne tik žodis, o ir pati būsena. Dirbti ar mokytis apsistačius keliais kompiuterių monitoriais, vienu metu rengti ataskaitą, atsakinėti į darbinius laiškus ir klausytis „podkasto“ (tinklalaidės, internete skelbiamo prenumeruojamo garso arba vaizdo turinio), dalyvauti susirinkime (dabar jau vis dažniau virtualiame, o ne tradiciniame) ir tuo pat metu mobiliuoju naršyti socialinius tinklus, tapo daugelio mūsų įprasta dienotvarke.

Vaizduotėje iš karto išnyra į robotukus panaši kabinetinių darbuotojų kariauna, nepailstamai tarškinanti klaviatūrų mygtukus, meistriškai persiorientuojanti nuo vieno ekrano prie kito, vienu ypu gebanti reikalus derinti bent dviem telefonais. Atrodo, darbai verda, kad net dūmai tuoj pradės rūkti. Darbdavys patenkintas: jokios gaišaties, komandos produktyvumas pagirtinas.

Tačiau produktyvumas toli gražu nelygus efektyvumui. Blaškymasis tarp skirtingų skait­meninių objektų trukdo efektyviai įsisavinti ir panaudoti gautą informaciją.

Tai mokslininkai įrodė bandymais su studentais. Viena jų grupė skaitė tekstą neblaškoma, kita nuolat gaudavo mobiliojo telefono žinutes, kurias privalėjo ir perskaityti, ir į jas atsakyti. Net ir neskaičiuojant laiko, kuris sugaištas skaitant ir rašant žinutes, pastaroji jaunuolių grupė tekstus skaitė gerokai ilgiau – kad įsigilintų į jų prasmę.

Laiko skirtumą tarp skaitymo nuolat atsakinėjant į žinutes ir skaitymo be jokios blaškos mokslininkai pavadino smegenų prastovomis. Šis terminas sudaužo viltingus darbdavių lūkesčius, kad akių nuo ekranų nepakeliantys darbuotojai, veik susitapatinantys su kabinetuose išrikiuotais kompiuteriais, kuria didžiulę pridėtinę vertę.

Kad kuria, dažnu atveju nekvestionuojama, tačiau kiek dar sukurtų, jei nejaustų nuolatinio spaudimo suspėti ir nuveikti daugiau, nei gali. Šis spaudimas atsirūgsta mažne kasdiene kortizolio (streso hormono) doze, nuovargiu, nemiga ir, galiausiai, didžiuliu poreikiu skaitmeninei detoksikacijai.

O gal nuo šio pirmadienio keičiam dienotvarkę – pietaukim bent pusvalandžiu ilgiau? Na, jei, ne ilgiau, tai bent neįsmeigę nosis į mobiliuosius telefonus ar neatsakinėdami į netylančius skambučius.

Laura SĖLENIENĖ

Žurnalistė, komunikacijos specialistė, lektorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių