Įvertinimas
Tokį mes Jį – miesto himno autorių – prisimename…
Apie Lietuvos nusipelniusį kultūros darbuotoją, ilgametį Gargždų kultūros namų direktorių, režisierių, literatūrinio būrelio vadovą, Ievos Simonaitytės premijos laureatą, kelių knygų, pjesių autorių, kuriam miesto 757-ojo gimtadienio proga suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas, a. a. Vytautą RIMAVIČIŲ (1942-2006 07 02) kalba žmonės, kuriems su juo ne kartą yra tekę bendrauti, dirbti, kurti.
Birutė OŽELIENĖ, Gargždų kultūros centro direktorė:
– Mūsų įstaiga Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai pasiūlė suteikti a. a. Vytautui Rimavičiui Gargždų miesto garbės piliečio vardą. Didžiuojamės, kad Tarybos nariai balsavo už mūsų pasiūlymą. Begalinė Vytauto meilė Klaipėdos kraštui, Gargždams 1968 m. išsiliejo į dainą „Gargždai – mano miestas“, kuris dabar tapo tarsi neoficialiu miesto himnu. Jis itin puoselėjo draugystę su Mažosios Lietuvos metraštininke Ieva Simonaityte. Apie ją išleido 9 dokumentines knygas, o rašytoja, pripažindama Vytauto talentą, jį buvo pavadinusi savo penktuoju sūnumi. V. Rimavičius dirbo neskaičiuodamas valandų, nes darbas ir Gargždų kultūrinis gyvenimas buvo jo gyvenimo esmė.
Antanas SAJA, pedagogas, literatas:
– Vytautą prisimenu kaip ilgametį kultūros darbuotoją, nuoširdų, geranorišką draugą. Vis regėdavau jį kažkur skubantį. Aistringas renginių organizatorius. Nepamainomas Senis Šaltis naujamečiuose vakaruose, tikras rašytojos Ievos Simonaitytės talento gerbėjas, apie ją parašęs ne vieną knygą. Jis buvo „Literatūrinės „Bangos“ neetatinis autorius ir literatūrinio būrelio vadovas. Gaila, kad minėto puslapio laikraštyje nebėra… Ir dar. Poezijos pavasariai Agluonėnuose be jo neįsivaizduojami. Neliko jo, neliko ir tos šventės…
Loreta MAZALIENĖ, verslininkė:
– Prisimenu, kad virstelėjus bendrovės biuro durims, pirma pasirodydavo šypsena, o paskui jau pats Vytautas Rimavičius. Jis visada rasdavo gerą žodį mūsų įmonės adresu. Žinodavau, jog vėl atėjo prašyti paremti prizais kokį nors kultūros renginį. Padėdavome, kiek tuo metu galėdavome. Dabar, kai Vytauto nebėra, suprantu, jog tokio atkaklaus kultūros darbo propaguotojo nebesutinku. Nemanau, kad Vytautui būdavo malonu ieškoti rėmėjų, bet vardan kultūros idėjos jis gebėdavo nulenkti galvą.
Snieguolė ŽUKAUSKIENĖ, poetė, kelių knygų autorė:
– Vytautas buvo labai darbštus, neskaičiuodavo darbo valandų. Esu dirbusi viešbutyje, kuris buvo priešais kultūros namus. Matydavau, kad jis ateidavo apie 6 val. ryte, o išeidavo tik sutemus. Jis surengdavo įvairių švenčių, kiekvieną svečią pasitikdavo, o pats išlikdavo kuklus, kažkur užkulisiuose. Kai kam jis atrodydavo keistokas, o iš tikrųjų buvo labai jautrus žmogus, savo krašto, Gargždų patriotas. Ši tema labai akivaizdi jo kūryboje. Gal turi praeiti laiko, kad galėtume atsigręžti ir įvertinti ypatingus žmones. Juk toks buvo ir Vytautas – kultūrinio darbo riteris.
Dalia KUDŽMAITĖ, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, bibliotekininkė:
– Jaunystėje buvau literatūrinio būrelio, kuriam vadovavo Vytautas Rimavičius, narė. Jis mane ragindavo dalyvauti įvairiuose renginiuose, supažindino su įdomiais žmonėmis, skatindavo rašyti, o mano kūryboje įžvelgdavo teigiamus aspektus. Galbūt tas įvertinimas būdavo kiek patetiškas, tačiau jaunam žmogui tai pakylėjimas, leidžiantis patikėti savo jėgomis. Vytautas buvo šviesus žmogus…
Jadvyga SURPLIENĖ, Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės premijos laureatė:
– Patarlė „Išeik ar numirk – geras būsi“ šviesios atminties Vytautui Rimavičiui bene labiausiai tiktų. Gyrė jį ir peikė, kas tik netingėjo, kartais net anekdotus kūrė, pataikūnu vadino. Kodėl? Todėl, kad jo visur buvo pilna, kad be jo neapsieidavo nei valdžios žmonės, nei kolegos, nei meno kolektyvų dalyviai, nei visuomenė. Šis žmogus, rodos, neturėjo savo laisvalaikio, asmeninių reikalų, niekada nepavargdavo. „Pasakyk Rimavičiui“, „Paprašyk Rimavičiaus“, „Liepk Rimavičiui“. Tai buvo tolygu, kad bet kokia problema bus išspręsta. Pažadėjo – padarys, o nepažadėti nemokėjo. Su juo būdavo ramu – eis pats kniubdamas, bet atras viską, ko prireiks organizuojant bet kokį renginį – nuo vinies, suolo iki meno kolektyvo ar net ministro. Ir niekas nežinojo, kiek jam tai kainuodavo sveikatos, nervų, ištvermės, atkaklumo. Ir niekas iš jo negirdėjo, kad buvo sunku, kad pavargo, kad ir sveikata nebe ta. Pareiga jį vedė, lydėjo ir stūmė. O jis ėjo nedelsdamas, nesistengdamas palengvinti užduoties, nenumesdamas jos kitiems. Tokį jį prisimenu, matau ir gerbiu.
Parengė Vilija BUTKUVIENĖ
