Ir kodėl gi taip storyna?
Taip užvadindama straipsnį labai rizikuoju būti palaikyta, komentaruose išvadinta, o kuriame nors socialiniame tinkle tituluota beraščių berašte. Rizika labai reali – įvairiųjų medijų auditorijų elgsenos stebėtojai tikina, kad dažno skaitytojo ketinimai įnikti į žiniasklaidos naratyvą baigiasi vos perskaičius antraštę. Kai kas įstengia įveikti įžangą. O štai iki pat pabaigos straipsnį perskaito vos dešimt procentų jį pradėjusiųjų skaityti.
Pastarųjų gretose, viliuosi, man pavyks reabilituoti savo reputaciją ir atsikratyti neraštingos personos etiketės. O štai pirmųjų dviejų tipų skaitytojų akyse galiu taip ir likti gimtojo žodžio negebanti valdyti grafomanė.
Tiems, kas mano pasisakymą ištvėrė iki šios pastraipos, jaučiu priedermę pasiteisinti – ne apie storinančią aprėdų spalvą ar pokarantinines apimtis norėjau pasisakyti. Šįkart – apie story`us. Tuos trumpus foto, video ar rašytinius (pastarųjų pasitaiko labai retai) pasakojimus socialinių tinklų paskyrose. Jų skaičius per parą – neribojamas. O galiojimo laikas labai trumpas – 24 valandos. Praėjus šiam terminui, sukurtas story`s išvyksta iš autoriaus paskyros be jokių pėdsakų.
O kad taip lengvai būtų galima sunaikinti ne tik story`us, bet ir įkalčius apie gąsdinančiai augantį lingvistinį visuomenės neraštingumą…
Kuomet visuomenės informavimo priemonėse ekonomikos analitikai, bankų atstovai, finansų konsultantai vienas kitam antrina apie būtinybę didinti visuomenės finansinį išprusimą, nori nenori pradedi domėtis, kas ta marža, kokios palūkanų normos taikomos būsto paskoloms, kokias programėles siūlo bankai išmaniam taupymui, ir pan. Smart telefone neturėti Smart-ID tapo sarmata.
Skaitmeninis raštingumas dabar irgi „ant bangos“. Kvietimų mokytis IT technologijų, skaitmeninės rinkodaros įrankių valdymo ar įgyti paprasčiausių kompiuterinių žinių – nors vežimu vežk. Nepatogu būti neišprususiam ir šioje srityje, tad puolam registruotis į seminarus, vebinarus ir virtualias edukacijas. Vieni – dėl to, kad reikia, kiti – dėl to, kad įdomu, treti – dėl to, kad daug kas taip daro.
Tik va dėl lingvistinio neraštingumo, atrodo, širdies taip labai nesopa. Koks skirtumas, kaip parašysi – storina, ar storyna, koks skirtumas, kaip sukirčiuosi – laikai, ar laikai – vis tiek visi supras.
Story`ų ir like`ų padariniai iškalbingi – šiemet lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė 1 828 jaunuoliai – daugiau nei 5 proc. laikiusiųjų.
Nesąžininga būtų visuomenės neraštingumą linksniuoti iliustruojant vien Lietuvos abiturientų egzaminų rezultatais. Pamatuoti savo išprusimą pravartu kiekvienam – nepaisant savo socialinio statuso, išsilavinimo ar užimamų pareigų. Paprasčiausias ir greičiausias būdas – atlikti IQ (intelekto koeficiento) testus. Jų rezultatai jau daugiau nei šimtmetį yra dažno mokslinio tyrimo objektas, liudijęs, kad su kiekviena karta žmonijos IQ vis augo. Šis augimas įprasmintas jį užvadinus Flynno efektu (Naujosios Zelandijos profesorius Jamesas Flynnas – vienas žymiausių IQ pokyčių tyrėjų).
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais IQ rodiklių tendencijos kelia nemenką susirūpinimą mokslo bendruomenei. Iki XX a. pabaigos augęs žmonijos IQ ilgainiui išsikvėpė, o dabar vis mažėja – kasmet po 0,2 balo.
Tikslumo dėlei būtina pažymėti, kad tokie rezultatai užfiksuoti stebint Skandinavijos visuomenę. O juk kaip tik Skandinavijos šalių pavyzdžiai linksniuojami bene dažniausiai, kai kalbama apie švietimo inovacijas, pažangą ir mokinių pasiekimus.
Verta lygiuotis į Skandinavijos šalių mokymo sistemą, ar ne, įvertinti gali tik švietimo ekspertų kariauna. Tačiau įsiklausyti į mokslininkų įžvalgas apie intelekto koeficiento kreivės kritimo priežastis, manau, neprošal. O ir solidaus mokslo laipsnio nebūtina turėti, kad nuspėtum, jog išprusimas tiesiogiai koreliuojasi su skaitomų knygų turiniu ir skaičiumi.
Ir vienam, ir kitam, tų pačių Skandinavijos mokslininkų pastebėjimu, pastaraisiais dešimtmečiais pirmenybė mokymo procese teikiama vis rečiau. Knygų vieta užleidžiama inovatyvioms mokymo priemonėms ir formoms, pasitelkiant modernias technologijas, kurių sąraše – ir mobilieji telefonai. O jie – ne tik story`ų, laik`ų, streaks`ų, draft`ų ir kitų panašių socialinių tinklų turinio šaltinis. Jau neabejojama – ir dažnėjančio nerimo, depresijos, streso priežastis.
Nebandau postringauti, kad anksčiau mažiau nerimavome ir stresavome. Tik dar neseniai stresą dažniau sukeldavo vaizdas drabužių parduotuvės kabinoje, išvydus, kaip storina suknelė, kuriai taip ilgai taupei, o dabar – sukurtas story`s, kuris nesulaukė nė vieno patiktuko (like`o).
Pastarųjų skaičius – taip pat mokslininkų pastebėjimu – daro įtaką mūsų nuotaikai. Su kiekvienu patiktuku po mūsų įrašu (post`u) ar story`u socialiniame tinkle išauga dopamino – laimės hormono – koncentracija mūsų kraujyje. Aritmetinė progresija paprasta – kuo daugiau patiktukų, tuo daugiau džiaugsmo. Todėl drįstu jūsų paprašyti – perskaitę šį straipsnį paspauskite like`ą.
Laura SĖLENIENĖ
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, lektorė
