Įleido šaknis kaip visą gyvenimą sodinti medžiai

„Iš visų medžių pats mieliausias skroblas, – taip prasidėjo pokalbis su Gargždų garbės piliečiu, ilgamečiu pedagogu, gamtos mylėtoju ir puoselėtoju Stasiu Globiu, neseniai paminėjusiu 90-ies metų sukaktį. – Skroblas kaip mano lazda rantytas. Jis labai tvirtas, kaip ir visa, kas iš jo padaryta. Ne veltui meistrų giriamas.“ Santūriai šypsodamasis ilgametis pedagogas prisiminė savo kelią nuo gimtinės Naujininkėliuose (anuomet Tauragės apskrityje) iki Klaipėdos krašto ir patikėjo sąsiuvinį, kuriame – svarbiausios gyvenimo datos, kadaise sutiktų žmonių vardai ir pavardės, įvykiai ir įvairiausios detalės.

Įskiepijo mokytojas

Laimingi mokytojai, kuriuos prisimena jų mokiniai. Ilgametis pedagogas S. Globis iki šiol geru žodžiu mini vieną iš pirmųjų savo mokytojų Dambrauską: „Mokytojas man įdiegė norą kelti inkilus, sodinti medžius, plėsti sodą. Kartu su mokytoju apsodinome pro mokyklą einantį vieškelį.“ Mama norėjusi, kad sūnus būtų vargonininkas, bet balsingas vaikas neturėjęs klausos. Mokytis tekę ir toliau nuo namų Jurbarke, ir arčiau – Eržvilke. Iš to laiko

„Tėveliai buvo labai darbštūs, tad man ir broliams tinginiauti neleido. Nors nė vienas nepasukome į gamtos mokslus, bet gamtą pamilome. Tėtis taip mylėjo gėles, kartais joms net pavydėdavau: norėdavau, kad nors dalį to laiko, kurį skirdavo gėlėms, praleistų su mumis. Jis visas taip buvo paniręs į savo darbą, jautė už jį begalinę atsakomybę, kad žodžiai „laisvalaikis, poilsis, savaitgaliai, atostogos“ jam buvo nesuprantami. Tačiau esame be galo dėkingi tėvukui už jautrią širdį, paprastumą, nuoširdumą, kad augome mylinčioje, gėlių apsuptoje aplinkoje“, – prisipažino dukra Kornelija. Pasveikinti su 90-uoju gimtadieniu tėčio, senelio ir brangaus žmogaus susirinko gausus būrys: vaikai – sūnūs Vidmantas, Virgilijus, dukra Kornelija, anūkai ir artimieji.

S. Globio atminty išliko šviesus tėčio prisiminimas: „Niekada nepamiršiu, kaip vėlų rudenį tėtis pėstute 18 km atėjo į Jurbarką ir atnešė man maisto. Kiek pailsėjęs vėl tą pačią dieną grįžo namo.“ 1946 m. birželį baigusiems Skaudvilės gimnaziją pirmosios laidos abiturientams buvo ypač sunku išsiskirti. Tai liudija užrašų eilutės: „Nežinojome, ar teks susitikti, nes laikai buvo sudėtingi. Aplink miškuose poškėjo šūviai. Žudynės buvo kasdienis reiškinys.“

Į Klaipėdos kraštą

Pusantrų metų padirbęs mokytoju Milgaudžių pradinėje mokykloje, S. Globis išvažiavo į Šiaulius ir mokytojų institute, nors norėjo studijuoti matematiką, pasirinko geografijos specialybę. Susirado darbą, mokslai sekėsi, tačiau netrukus iš Šiaulių teko bėgti. „Vasario 16-ąją instituto skelbimų lentoje kambario draugas pakabino atsišaukimą, kurį pasirašė Geležinio vilko organizacija. Ėmė ieškoti jos narių, nors tokios organizacijos nebuvo. Ne vienas studentas, tarp jų ir aš atsidūrėme Šiaulių saugumo rūsy. Po savaitės paleido, bet liepė dingti iš Šiaulių. Namo bijojau grįžti, tad išvažiavau ieškoti darbo į Klaipėdos kraštą“, – ir šiandien prisimena S. Globis. Bet, kaip jis mėgsta sakyti, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.

Pasisekė anuomet Ketvergių, Gargždų 1-ajai ir 2-ajai mokykloms – visam miestui, nes kur dirbo mokytojas S. Globis, ten lapojo medžiai, skleidėsi gėlių žiedai. Į Ketvergius savo akimis pamatyti mokytojo išpuoselėtą gėlyną kolegos atvažiavo ir iš Gargždų. Po kurio laiko sukūręs šeimą S. Globis persikėlė dirbti į senąją Gargždų mokyklą Laugaliuose, kurią mini savo užrašuose: „Ten radau mažą šiltnamiuką. Tai didelis man buvo turtas.“ Kai pastatė Gargždų 1-ąją mokyklą, vėl reikėjo pradėti nuo pradžių: sodinti gėlynus ir pastatyti šiltnamį.

Viskam reikia išmanymo

Dar daugiau veiklos atsirado Gargždų 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Kranto“ pagrindinė), kurioje S. Globis mokytojavo kelis dešimtmečius. 112 kv. m šildomame šiltnamyje augo vieni, bandomajame sklype – apie 100 rūšių kitų augalų, gyvajame kampelyje – stirnos, gulbės, gandrai, žuvėdros, kirai ir kt., kuriuos prižiūrėjo kartu su mokiniais. „Vaikai labai mėgo. Didžiausius neklaužadas gali sužavėti, pritraukti prie savęs“, – įsitikinęs pedagogas, visą gyvenimą kaupęs žinias, patirtį, mokęsis iš klaidų. Vienos iki šiol sako negalįs užmiršti. „Per žiemą šiltnamyje išauginau porelę gulbių. Atėjo pavasaris, o jos

„Toks jau žmogaus gyvenimas. Gyveni ir nieko neužgyveni. Gerai, jei palieki atžalas, medį ar namą“, – susimąstymo akimirką užrašė S. Globis.

neskrenda. Paukščiams reikia tvenkinio, o toks pasitaikė Šernų girininkijoje. Skambinu girininkui Mažeikai, ar nenorėtų porelės gulbių. Kitą dieną į savo moskvičių susisodinu mokinius, į bagažinę sutupdau gulbes, ir išdardame į Šernus. O ten žmonių susirinkę, džiaugiasi, glėbesčiuojasi. Paleidome porelę į tvenkinį, ir nuplaukė. Kitą rytą skambinu girininkui, klausiu, ar mūsų gulbelės nenuskendo. O jos, pasirodo, sušalo, – ir dabar apgailestauja gamtos mylėtojas, kad tada nežinojo, jog vandens paukščiai turi nuolat drėkinti plunksnas, jas tarsi sutepti riebalais, kitaip vėliau vandenyje sušąla. – Tokių sąlygų prie mokyklos nebuvo, bet juk galėjau į kokią vonelę jas pamerkti… Viskam reikia išmanymo, visur reikalingos žinios.“

Užkerėjo visam laikui

„Mano mama turėjo darželį, kuriame augo bijūnai, sinavadai, mėtos, chrizantemos, rūtos, nasturtos, kvepiantys žirneliai“, – prisimena S. Globis. Tačiau gėlės jį apžavėjo gerokai vėliau, 1950 m. Pamatęs Švėkšnoje dvi lysves mėlynų našlaičių, nusipirko 10 kerelių ir jau kitais metais turėjo jų sėklų. Vėliau pradėjo auginti įvairiausias gėles ir dalyvauti respublikinėse parodose, kuriose pelnė prizines vietas. „1966–1968 m. Gargžduose buvau vienintelis gėlininkas“, – prisimena gėlių mylėtojas.

Ne vienas gargždiškis anuomet buvo pagerbiamas S. Globio išaugintomis gėlėmis: rožėmis, gvazdikais, kardeliais… Dosnios širdies žmogus daugybę jų tiesiog išdalindavo: „Pas mane atvažiuodavo ekskursijos grįždamos iš Palangos. Visi – duok, duok. Išvažiavus autobusui likdavo nusiaubtas šiltnamis ir daržas. Mano didžiausia yda, kad negalėjau atsispirti dalyboms. Ką įgydavau, tą išdalindavau.“ O pirkti gėlių važiuodavo net į Latviją. Ten išmoko skiepyti rožes, užsimezgė draugystė su latvių gėlininkais. Kai S. Globis ėmė auginti datūras (angelų varpus), net televizija susidomėjo ir nufilmavo.

Pedagogas nė nebando skaičiuoti, kiek mūsų krašte, kuriame prieš kelis dešimtmečius pats įleido šaknis, pasodino ąžuolų, beržų, uosių, tuopų, eglių, pušų, kedrų ir, žinoma, skroblų. Neskaičiuoja ir inkilų, įkeltų įvairiausiuose medžiuose miškuose ir senajame Gargždų parke. „Pusė mano gyvenimo jame praėjo“, – nostalgiškai šypsodamasis ištarė S. Globis.

Auklėjo pavyzdžiu

• Ilgametis pedagogas įsitikinęs, kad geriausia vaikus auklėti darbu ir savo pavyzdžiu. „Man visada rūpėjo senosios lietuvininkų kapinės. Per darbų pamokas su mokiniais važiuodavome jų tvarkyti. Vaikų nereikėjo raginti nei važiuoti, nei dirbti. Jau ir pamokos baigdavosi, o jie man: „Mokytojau, dar ten nesutvarkėme, dar ten…“
• S. Globis seniai sudarė ne tik savo giminės, kurioje buvo ir knygnešys Martynas Survilas, bet ir a. a. žmonos Irenos giminės genealoginį medį. O kiek kartų būrė gimines susieiti, pabūti kartu, prisiminti išėjusiuosius… Tačiau rūpinosi ne tik artimųjų atminties išsaugojimu: jo iniciatyva 1987 m. buvo pažymėta poeto Butkų Juzės gimtosios sodybos vieta Pažvelsio kaime. 1993 m., minint poeto gimimo 100-metį, čia pastatytas stogastulpis ir surengtas poeto minėjimas. Gero žodžio S. Globis negaili kiekvienam, kuris pritarė jo idėjoms, padėjo ar parėmė.
• 1991 m. pedagogų Globių šeima inicijavo ir rėmė atminimo kryžiaus (aut. – tautodailininkas Petras Balsys) pastatymą buvusio Kulių valsčiaus Tilvikų, Jurjonų, Sauserių ir Šakinių k. gyventojams, žuvusiems Sibiro tremtyje ir kalėjimuose. Ne veltui 1988 m. lapkričio 2 d. iškelti Trispalvę virš Gargždų kultūros namų buvo patikėta gerbiamam pedagogui S. Globiui.
• 2005 m. rugpjūčio 14 d. jam buvo suteiktas Gargždų garbės piliečio vardas. „Ir tada, ir dabar manau, kad buvo vertesnių“, – kuklinasi S. Globis.