Garsiojoje Juozo Statkevičiaus kolekcijoje – gargždiškės audiniai

Laiko brydė
12 gruodžio, 2016
0

Zita Paulikienė prisimena, kad kolekcijos pristatyme jautėsi lyg sapne – pirmą kartą aukštosios mados scenoje pleveno mirguliavo jos pačios rankomis išausti tautiniai raštai.

Gargždiškė audėja Zita Paulikienė, su dukra Ieva sėdėdama garbingiausių svečių eilėje Juozo Statkevičiaus aukštosios mados kolekcijos pristatyme, jautėsi lyg sapne. Ne todėl, kad aplink sukinėjosi aukštuomenės kronikų įžymybės. Tiesiog meistrei buvo sunku patikėti savomis akimis – scenoje pleveno mirguliavo jos pačios rankomis išausti tautiniai raštai. Garsusis mados dizaineris tautinio kostiumo audinius pavertė šiuolaikiškais rūbais, atspindinčiais turtingą Lietuvos istoriją, kūrybingą kaimo gyvenimą, įvairias tautas, palikusias savo pėdsaką mūsų žemėje. J. Statkevičius šiomis dienomis buvo pagerbtas aukščiausiu Kultūros ministerijos apdovanojimu – aukso žvaigžde „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Be kitų nuopelnų, ypatingai įvertinta ir lapkričio 20 d. Vilniuje, Litexpo rūmuose, pristatyta 2017 m. pavasario – vasaros tautiniu paveldu alsuojanti kolekcija. Beje, ateinantys metai yra paskelbti Tautinio kostiumo metais.

Trijų Zitų draugystė

Į Gargždus aukštosios mados guru užsuko trijų Zitų draugystės dėka. „Vienoje mugėje susipažinau su Zita Kelmickaite, televizijos laidų vedėja. Ji vis kviečia mane į savo rytinę laidą, o aš vis spyriojuosi. „Ar nori būti kita mano „auka“? Visi į televiziją braunasi, nori pakliūti, o tu ne“, – taip kalbina mane garsioji bendravardė“, – juokiasi Z. Paulikienė. Kartą rugpjūtį Z. Kelmickaitė vėl paskambino gargždiškei audėjai ir pranešė šokiruojančią žinią – pas ją užsuksiąs iš Milano parskridęs Juozukas, nes jam reikia medžiagų, tad ar galėsianti jį priimti. „Sutrikau: J. Statkevičius turėjo atvykti jau po poros dienų, kaip reikės tokią garsenybę pasitikti… Tačiau atvažiavo jis pas mane tik rugsėjį – po seminaro Palangoje, kurį buvo surengusi kita Zita, tautodailininkė Baniulaitytė, gera mano bičiulė. Aš į Palangą buvau nuvežusi savo audinių, didžiųjų žemaitiškų skarų – kuskų, prijuosčių, du manekenai buvo aprengti mano austais tautiniais drabužiais. Skambina man palangiškė Zita ir sako, kad buvo atėjęs Juozukas, susirinko visus mano „skudurus“ ir klausia, kur dar gauti. Taip J. Statkevičius ir atvyko į Gargždus. Paskui Zita Kelmickaitė juokėsi: „Juozuk, su trimis Zitomis susidėsi, tikrai nepražūsi.“ O kai įžengė jis į namus, mano visa baimė išgaravo: paprastas, savas, su kepurike, švarkeliu, „išaugtinėmis“ kelnikėmis, baltomis kojinėmis. Aš irgi paprasta, tai abu greitai radome bendrą kalbą“, – linksmai pažinties pradžią su Lietuvos mados garsenybe prisiminė Z. Paulikienė. Svečias paliko gerą įspūdį ir Zitos dukroms Ievai ir Daivai, kurios įsidrąsino savo namuose ir nusifotografuoti su dizaineriu.

Dizaineris šlavė stalčius

J. Statkevičius gargždiškės audėjos namuose apsilankė du kartus. „Atidariau vieną komodos stalčių, iššlavė švariai, antrą stalčių – vėl švariai. Atvėriau spintą – rodau vilnones kuskas, medvilnines prijuostes, o jis sako: „Jūs mane išvarysite iš proto!“ Kolekcijoje Juozukas tik trečdalį gaminių panaudojo, ką iš manęs nupirko ar pasiskolino. Dar kažką darys iš jų. Išsivežė ir Ievos audinių. Juozas turi butą Palangoje, savaitgaliais, gal ne kiekvieną, atvyksta pailsėti. Tai manau, kad dar apsilankys ir mano namuose“, – sakė Zita. Ji teiravosi savo svečio, kaip jam šauna į galvą mados idėjos. „Nežinau, bet kai žmonės pamatys šią kolekciją, visi apsi…“ – atsakęs dizaineris. „Taip ir buvo, visi apstulbę stebėjo šį įspūdingą reginį“, – prisiminė su dukromis Zita. J. Statkevičius gargždiškei audėjai atsiuntė originalų kvietimą į kolekcijos pristatymą – plastikinę lentelę blizgančiame voke, kuris buvo ne užklijuotas, o užsiūtas siuvamąja mašina. „Laiškanešė, atnešusi laišką, atsargiai man ištiesė jį ir sako nustebusi: „Ar tai čia tas madistas atsiuntė?“ Įsirėminsiu pakvietimą atminčiai. Pritrenkia tokie dalykai, tokia pagarba. Juk kiek jis turi ką kviesti, visokių svečių, garsenybių, o čia moterėlė iš kaimo… Ir pasodintos su Ieva buvome pirmoje eilėje, per patį vidurį. Kvietimas buvo dviem asmenims, tai Daiva pirko bilietą. Buvo ir abi mano bičiulės Zitos. Sėdėjome, žvalgėmės iš arti į garsenybes televizines, kaip jie moka fotografuotis, kaip prisidažę, nusigrimavę. Sėdėjome prie avių gardelio, tai kai kurie rodė grimasas, neva nemalonus kvapas. Kai prasidėjo pristatymas, jausmas buvo nerealus, vaizdas ir muzika pribloškė. Renginiui pasibaigus ėjome visi gerti šampano“, – pasakojo Z. Paulikienė. J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymas vyko specialiai pastatytame angare, kurio erdvėse buvo sukurta lietuviško kaimo aplinka: priberta šieno, daržovių, garduose šurmuliavo naminiai gyvulėliai ir paukščiai.

Modeliai – iš tautinių kostiumų

Z. Paulikienės dukros Ieva ir Daiva, abi mokančios austi, o Ieva kaip mama jau turinti tautinio paveldo sertifikatą, buvo sužavėtos J. Statkevičiaus kolekcija. Tiesa, Daiva audžia mažiau, ji dirba buhaltere. „Viskas buvo apgalvota iki smulkmenų: drabužiai, aksesuarai. Ant vieno modelio buvo tiek sudėta, kad turėjai įdėmiai žiūrėti. Ant galvos surištos mamos austos žemaitiškos skaros, iš žemaitiškų sijonų audinio – vyriški bliuzonai, švarkai, liemenės, natūralūs vilnoniai kostiumai su išsiuvinėtomis gėlėmis, vąšeliu nertos suknelės, odiniai diržai, batai, apyrankės, didžiuliai rožančiai… Matėsi kitų tautų folkloro motyvai. Daugelį drabužių norėtųsi nešioti ir patiems, čia nebuvo įprasto avangardo, kurio tikėjosi dalis žiūrovų“, – įspūdžiais dalijosi Ieva ir Daiva. „Žemaičių audiniai languoti, pamario moterys rengėsi juodai, o suvalkietės liemenes siuvo iš auksu atausto brokato… Pasaulio ritmu pulsuojanti mada, savo šaknimis iš šios žemės ir šios tradicijos susiurbusi visa, kas geriausia ir gražiausia, ir išsiskleidusi visiškai nauju, nebanaliu žiedu“, – taip šią madų kolekciją tautiniais motyvais apibūdino rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Audiniai populiarėja

Daugiau nei 30 metų audžianti Z. Paulikienė sako, jog susidomėjimas tautiniais kostiumais, audiniais neslūgsta jau maždaug penkerius metus. Juos užsisako ne tik meno kolektyvai, bet ir pavieniai žmonės. „Tautinis kostiumas pagal etiketą tinka oficialiems ir vakariniams renginiams. Jei audinys yra kokybiškas, labai ilgai nešiosite iš jo pasiūtus drabužius. Toks rūbas turi išliekamąją vertę. Ne veltui mamos dukroms palikdavo pilnas skrynias audinių – tai buvo ir tebėra turtas. Aš turiu 150 metų vilnonę skarą, ištrauktą iš šuns būdos – gavau ją iš vienos ciocytės. Skara puikiai išsilaikiusi, būtų galima nešioti, jei ne trys šuns iškąstos skylės“, – juokėsi audėja.

Iki šių dienų meistriškumo ir tokios audinių kokybės, dėl kurios alpsta net pasaulinio garso dizaineriai, Z. Paulikienė nuėjo ilgą ir sunkų kelią. Anot meistrės, nuolat palinkus prie audinio, vykdant „normas“ valdiškame darbe, gerokai nukentėjo ir sveikata, o mokamas buvo palyginti menkas atlygis. Tačiau dabar ji jaučiasi laiminga, dirbanti mėgstamą darbą tik sau. Turi net tokių darbų, su kuriais beveik nenori skirtis. Vienas iš tokių audinių – suvalkietiška spalvinga skara, kurią parduotų nebent už 1000 eurų. Šią nuostabią skarą Zita audė net 2 mėnesius.

Kokybės kartelė – aukštai

„Naktį nesimiega – sėdu prie staklių. Va, turiu iki Kalėdų 16 sijonų nuausti, reikia spėriai suktis. Nemažai matau iš skystų audinių pasiūtų kostiumų, jais puošiasi net žinomos moterys. Primaišo akrilano, pusvilnės, išlygina tokį audinį, o išeina šokėjos į lietų, ir „susigarbanoja“ sijonas. Aš kokybės laikausi griežtai, savo tradicinių amatų meistro vardo negadinu – kiek turi sverti tautinis sijonas, tiek jis ir sveria. Visi mano gaminiai – sijonų, marškinių, kelnių, liemenių audiniai, prijuostės, skaros yra sertifikuoti tautinio paveldo produktai. Su dukromis ieškome archyvuose vis naujų raštų, spalvų. Mat labai ilgai tautiniai kostiumai buvo siuvami iš vienos knygos ir visi labai suvienodėjo. O mūsų kaimo audėjėlės buvo labai išmoningos, jų audinių raštai priklausė nuo to, kokių siūlų turi, kaip moka austi, kiek turi fantazijos“, – pasakojo meistrė.

Audiniai moteriškam tautiniam kostiumui pasisiūti pas šią audėją kainuoja 400–500 eurų. Vyriškam kostiumui audinio reikia mažiau ir jis pigesnis – 200–250 eurų. Jei siūtų meistras, turintis sertifikatą tautiniams kostiumams siūti, reikėtų dar 200–250 eurų. Z. Paulikienė yra įteikusi ir dovaną – tautinę juostelę pačiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kai ji priėjo su palyda mugėje sostinėje. Prezidentės ir audėjos bendravimo akimirka apskriejo žiniasklaidą. O kas siuvo tautinį kostiumą D. Grybauskaitei? „Ne aš ir nežinau, kas. Bet esu iš arti mačiusi ir lietusi Prezidentės gintarinius karolius, kuriuos iš Palangos į Vilnių inauguracijai vežė mano bičiulė Zita. Ji pakeliui užsuko ir pas mane“, – šypsojosi prisiminusi gargždiškė audėja.

Zita Paulikienės 2012–2016 m. pasiekimai

Žinomos meistrės iš Gargždų audiniai ir tautiniai rūbai buvo eksponuojami Pasaulio lietuvių dainų šventės parodoje, 8 regioninėse parodose Klaipėdoje, Juodkrantėje, Palangoje, Kretingoje, Šiauliuose, Telšiuose (tapo tautodailės konkurso „Iš Džiugo sakmių“ nugalėtoja). Z. Paulikienės austas žemaitiškas tautinis kostiumas pelnė „Agrobalt 2012“ aukso medalį ir sertifikatą, „Aukso vainiko geriausias liaudies meistras“ regioniniame ture 2012–2013 m. pelnė prizines vietas, dalyvavo daugybėje parodų, renginių, mugių, į kurias važiuoja dešimt metų. Jos austais tautiniais kostiumais aprengta gausybė meno kolektyvų. Šiemet surengė personalinę parodą Gargždų kultūros centre, tapo Vytauto Majoro vardo tautodailininko premijos laureate.