Gargždų dvaro „aukso amžiaus“ poetas

Eugenijaus Renės eilėraščius iš lenkų kalbos vertė Vilniaus universiteto retorikos profesorė R. Koženiauskienė.

Gargždų krašto muziejus, Klaipėdos rajono savivaldybei finansiškai parėmus, išleido Eugenijaus Renės poezijos vertimų knygą „Žemaičių vaizdeliai“. Eilėraščius iš lenkų kalbos vertė Vilniaus universiteto retorikos profesorė Regina Koženiauskienė.

Leidinio sutiktuvės

Kunigas poetas Mykolas Vaitkus atsiminimų knygoje „Su Minija į Baltiją“ (Londonas, 1962 m.) rašo: „Gargždų dvaro viešpats Eugenijus baronas Renė, užtenkamai nepasitenkinęs savo dvarais: nei titulu, nei tuo, kad vedė gražuolę grafienę kunigaikštytę Oginskaitę, panoro ir dar susituokti su poezijos Mūza ir išleisdino storą eiliuotą knygą, kurią man 1908 metais teko iš jo našlės gauti paskaityti. Gal ten būta ir poezijos, bet man ji neužimponavo. Stipriai sudomino mane tos vietos, kur jis mini Gargždus, aprašo jų kontrabandininkų kovas su maskoliais kareiviais, kalba apie mūsų bažnytėlę ir mūsų vargonininką... Kažin ar tos knygos bėra likęs kur nors bent egzempliorius. Jei taip, tai būtų dabar didelė bibliografinė retenybė...“

Manau, apsidžiaugtų mūsų garbusis kunigas Mykolas, jei šiandien rankose laikytų ką tik „Drukos“ leidykloje pagarbiai išleistus, – nors ir ne itin jam tuokart imponavusius – Eugenijaus Renės poezijos vertimus. Miesto skaitančiai visuomenei leidinį pristatė Gargždų krašto muziejus, tuo pat metu savo patalpose atidaręs parodą, kurioje apžvelgiamas Žemaitijos dvarų indėlis į viso žemaičių krašto kultūrinę ir švietėjišką raidą. Tą istoriškai svarbią laiko atkarpą, pavadinusi dvaro „aukso amžiumi“, knygoje išsamiai aprašo mūsų istorikė Janina Valančiūtė.

Iš Baltijos vokiečių kilęs paskutinis garsios giminės palikuonis, lenkiškai rašęs poetas Eugenijus Renė gimė 1830 m. sausio 13 d. Gargžduose. Motina Franciska Marija taip pat kilusi iš garsiųjų grafų Zaluskių, kurių vienas iš muzikuojančių palikuonių ir dabar dalyvauja Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus renginiuose. Tačiau bažnytinėse knygose Eugenijaus krikštatėviais įrašyti ne kokie didikai, o paprasti valstiečiai su dabar čia žinomomis pavardėmis – Pranas Gedvilas ir Ignaco Pakamorės žmona. Gargždų dvarininkai iš tiesų nesibaimino bičiulystės su miestelėnais. Kaip pastebi istorikė J. Valančiūtė, bažnyčioje jie klausydavo lietuviškai laikomų šv. Mišių, o didžiulės dvaro bibliotekos turtais turėjo galimybę pasinaudoti ir praprusę miestelio gyventojai.

Baronai Renės buvo išsilavinę žmonės, baigę mokslus, palaikė XIX a. sukilėlių idėjas, domėjosi gamtos mokslais, geologija, meno vertybėmis, ypač rūpinosi dvaro sodybos puošyba, buvo sukaupę 4000 tomų biblioteką. Jų mecenatystė padėjo ir neturtingo gargždiškio siuvėjo sūnui Mykolui Vaitkui išsimokslinti, kurti ir įsilieti į nepriklausomos Lietuvos visuomeninį kultūrinį gyvenimą. Dėkingas kunigas su pagarba dvarininkus Renes mini savo knygose.

Savo kūrybą – 43 eilėraščius, 1852 metais parašytą poetinį ciklą „Žemaičių vaizdeliai“, du operos libretus ir penkių veiksmų melodramą „Zosė Pšibilaitė“ Eugenijus Renė išleido 1878 metais ir tai buvo vienintelė jo lenkų kalba išleista knyga Vilniuje. Suprantama, kodėl šie vaizdeliai žavėjo kunigą Mykolą Vaitkų – ir jam prie širdies buvo sentimentalus ryšys su gimtine, nostalgija prabėgusiam laikui. Anot paties Eugenijaus Renės: „širdis jauna, tik jėgos nebe tokios, / juk žarija dar blyksi po degėsiais...“ Poezijoje ir dramose ne vienas eilėraštis autoriaus pažymėtas kaip dainelė gimtinei.

Eugenijus Renė palikuonių neturėjo. Mirė Berlyne 1895 m. gruodžio 25 d. Po trijų dienų palaidotas baltojoje Gargždų dvaro koplyčioje-mauzoliejuje, kurią patys dvarininkai fondavo. Dabar poetą mena mūsų bažnyčios šventoriuje ant koplyčios pastato sienos ne taip seniai surastos paminklinės lentos.

Kūrybos tikslas

„Garsint brangiąją tėvynę, jos laukus, miškus ir pievas. / Diegti papročius širdingus – / tikslas toks giesmės tik vienas“./

Tokie posmai sudėti į eilėraštį, skirtą N. N. Šalia to ir tekstas: „skelbti amžiną teisybę, nes meilė ir tiesa – šaltiniai, jie šventa versmė malonės ir tikėjimo godonės...“

Literatūrologė profesorė dr. Brigita Speičytė, knygoje apžvelgdama dvarininko romantiko Eugenijaus Renės kūrybą, pažymi, jog jos išleidimas patvirtina lūkesčius, kad išnykęs ar sunaikintas istorinis Lietuvos dvarų kultūros pasaulis po ilgo užmaršties laikotarpio sąmoningos visuomenės pastangomis vėl grąžinamas į mūsų dienas ir, tikėtina, skatins labiau įvertinti turtingą paveldą, ryškius pėdsakus palikusį šalies istorijoje. Jaunojo Gargždų barono kūryba „liudija jo glaudžius ryšius su vietine krašto kultūra, jis pažįsta gimtinę artimai, girdi jos balsą“. Pasak literatūrologės, Renės „Žemaičių vaizdeliai“, gražus bendravimas su poete Karolina Praniauskaite skatina manyti XIX a. viduryje pradėjusią ryškėti Žemaitijos regiono romantizmo poezijos linkmę.

Abu poetai susitiko 1856 metais, kai E. Renė buvo pasikvietęs K. Praniauskaitę į savo dvarą Gargžduose. Artimą jud­viejų ryšį liudija vienas kitam dedikuoti proginiai eilėraščiai. K. Praniauskaitės posmas jam: „Tu man parodei gražų upės krantą, / kur nuostabus jaunos sielos įkvėpimas / puošė žiedais tavo gyvenimo pavasarį...“ E. Renė atsiliepė: „ta iškili Poetė – žemaitė mergelė, / Dangaus jai angelai čia siunčia įkvėpimą“./

Galbūt ir kiti sonetai taip pat buvo skirti žaviajai žemaičių poetei. Prof. B. Speičytės įsitikinimu, romantiškos Renės eilės lietuvių literatūroje nelieka vienišos; jas galima skaityti šalia tokių Žemaitijos poetų, kaip S. Valiūnas ar K. Praniauskaitė. Iš tos pačios romantinio regionalizmo tradicijos išaugusi Maironio poema „Lietuva“.

Turime didžiuotis turėdami dar vieną Gargžduose gimusį ir čia kūrusį talentingą žmogų. Jo vardą daugelis galbūt tik dabar bus išgirdęs.

Vertėja surado lobį

Eugenijaus Renės eiles iš lenkų kalbos išvertusi kalbininkė, retorikos profesorė dr. Regina Koženiauskienė, gerai žinanti ano laikotarpio kontekstą, apsidžiaugė sulaukusi pasiūlymo išversti iki tol jai nežinomo poeto tekstus. Pristatydama knygą ji su entuziazmu pasakojo, jog apsidžiaugė suradusi lobį. Ir tai ne tik atminimo, bet ir mūsų tapatybės lobis. Vadinasi, sakė ji, mes tada buvom ne tik kumečių, o ir išsilavinusių žmonių šalis. Autoriaus išdainuota gimtinės meilė turi džiuginti ir šių dienų skaitytojus.

Poeto tekstai paskatino vertėją plačiau pasidomėti bajorų Renių giminės ženklais Vilniuje, o jie daug byloja apie mūsų kultūros istoriją, ir galbūt kada nors muziejus surengs ekskursiją bajorų Renių vietomis. Jai taip pat labai gerą įspūdį paliko nuoširdus bendravimas su Gargždų krašto muziejaus darbuotojais, šios knygos sudarytoju istoriku Mariumi Mockumi.

Dalis išlikusių Gargždų dvaro bibliotekos knygų su Eugenijaus Renės lipdėmis saugomos šalies muziejuose, keletas ir Gargžduose. Vertėja apsidžiaugė tarp knygos lapų rastu sudžiūvusiu gėlės žiedu tikriausiai iš buvusio dvaro gėlynų... Ruošiant knygą spaudai nuspręsta ją iliustruoti šių augalų atvaizdais ir išlikusiomis istorinėmis dvaro ir miestelio nuotraukomis.


Eugenijus Renė

ĮKVĖPIMO BALSAS

Giesme! Lakusis aide, skambesy pradingęs,

Kodėl ilgiau neleidi su tavim skrajoti?

Ak! Kaip būtis saldžiai, kaip įstabiai viliotų,

Jei įkvėpimas lietųs lyg versmė galinga...

Ir siela kaip vijoklis stiebtųsi aukštybėn,

Nežemiška pakiltų mintimi sparnuota,

Ir dainius iš žydrynės, magiškos, beribės,

Dangaus mums maną siųstų, peno

žmonėms duotų!

Giesme! Kodėl nutrūkus versmei tuščia lieka

Krūtinėj, iš jos gaidos sklido lyg užburtos,

Nūn dunda tarsi kanklės, perdžiūvusios,

kurčios,

Kurių nebeužgaus jau meistro rankos

niekad?

Kartu ir įkvėpimas nebūty išnyko,

Ir siela it našlaitė rauda čia parkritus...

Ir dainius ilgesingai dairosi aplinkui,

Dar trokšdamas sapnuotą aukso svają

vytis.

O įkvėpime! Lobi! Palaimi krūtinė,

Kurią sparnu lengvuoju švelniai palytėjai,

Dar laimingesnėn spindesius visus sudėjai,

Kad amžinai skambėtų giesmėm

išskirtinėm!

Bet pateptųjų žemėj pernelyg jau reta,

Žemai tad nusilenkim, broliai, pakylėtam,

Nežemiškam prote jo Dievo veidą regim,

Įstabų balsą girdim pranašo poeto.

TYLOS MINUTĖ

(Sonetas)

Praėjo laikas amžiams vertas atminimo,

Kęsmai kai sielą buvo taip žaviai apsėdę,

Audrų dabar ir aistrų šėlas jau nurimo,

Atodūsiai netolo, ašaros nerieda.

Kurti tyla vien tvyro. Geiduliai neblaško,

Ramiai gamtos gėriuosi žavesiu tyliuoju,

Treles lakštutės gaudau nuo vandens

ataidint,

Žengiu keliu iš lėto tuo būties lygiuoju.

Vulkanas jau prigesęs – lavos nesilieja,

Bet netikėk apgaule, jei regi velėną:

Kakta nors be raukšlelės, akys sausutėlės,

Jaučiu, kaip pranašiai artėja suirutė;

Kažkur, olos dugne, dar slepias ugnys

lėnos...

Aršesnė ir už audrą – ta tylos minutė!

SKIRTA..........

(Sonetas)

Kaip šiandien aš menu tą vakarą, kai

klausiau:

„Kas ta mergaitė?“ smalsiai, grožio

sužavėtas,

Ją pirmąkart mačiau lelijos puošė plaukus,

O jos kakta skaistesnė už lelijos žiedą...

Bet praėjau, širdis šalta nesuspurdėjo,

O kaip drugys skraidžiau nuo žiedo vėl

prie žiedo.

Patiko man našlaitės, rožės, rugiagėles,

Tik nė vienos į širdį nenorėjau dėtis...

Kai pažinau tave, sparnus drugelio

Supančioti nenorom leidausi grandinėm,

Jose tiek žavesio, tiek ir kančios be galo!

Dabar gėriuos tavim, bet jau tik per

atstumą,

Širdy liepsna, tik laisvei – pančiai geležiniai!

Kaip permainingos lemtys! Koks žmogaus

silpnumas.

Vertė prof. Regina Koženiauskienė

Aldona VAREIKIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Veikti! Kūrybiškai!

Vakar Gargždų miesto centre…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar jau susitvarkėte namus prieš Kalėdas?