Dvi tautos skausmo datos

Vytauto KERPĖS nuotr.

(Birželio 14-oji – masinių trėmimų iš Lietuvos pradžia; birželio 15-oji – Lietuvos okupacijos diena)

Tas, kuriam egzistuoja tik dabartis, nieko nežino apie amžių, kuriame gyvena. (Oskaras Vaildas). Tauta be atminties – tarsi medis be šaknų. Giliašaknis, šakotas Lietuvos istorijos medis saugo atmintį, kurią dešimtmečiais klastojo sovietų okupantai.

Po 1940 m. Lietuvos okupacijos ir klastingo įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį prasidėjo intensyvus šalies sovietizavimas: iš pagrindų buvo stengiamasi pakeisti gyvenimo būdą, kuriamas represyvinis valdžios aparatas. Sovietinės santvarkos įvedimas buvo vykdomas prievartiniais metodais, skubotai, pažeidžiant nacio­nalines tradicijas ir ypatybes. Šalies gyventojai iškart patyrė stalinistinę diktatūrą: masinius areštus, žiaurius fizinius kankinimus tardant, masinius trėmimus, kolektyvizaciją… Prasidėjo Lietuvos gyventojų genocidas. Visų nedorybių ir niekšybių, nusikaltimų žmonėms ir žmogiškumui organizatorius buvo komunistų partija, realizavusi antižmogišką komunistinės ideologijos principą: surask priešą ir jį sunaikink.

Žiupsnelis archyvinės medžiagos

1941 m. gegužės 16 d. VKP(b) CK ir Sovietų Sąjungos liaudies komisarų taryba priėmė visiškai slaptą nutarimą Nr. 1299-526 „Dėl socialiai svetimų elementų ištrėmimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos, Moldavijos“. SSRS saugumo liaudies komisaras V. Merkulovas pasirašė direktyvą Nr. 77 „Dėl antisovietinių, kriminalinių ir socialiai pavojingų elementų ištrėmimo iš išvardintų respublikų“. Tą pačią dieną Merkulovo pavaduotojas, SSRS valstybės saugumo 3-iojo rango komisaras Serovas patvirtino Instrukciją apie antisovietinių elementų ištrėmimo tvarką iš Baltijos šalių. Lietuvos SSR operatyvinis štabas prie NKVD suskaičiavo ir nustatė, kiek reikės vagonų tremiamiems iš Lietuvos, kaip žmones juose sutalpinti, kad nebūtų triukšmo ir panikos. Griežtai laikantis direktyvos trėmimo operacija iš minėtų teritorijų buvo vykdoma vienu metu, Sovietų Sąjungos NKVD paskirtu laiku – birželio 14–17 d. d.

„Juodojoje komunizmo knygoje“ 1941-ųjų birželis vadinamas juoduoju birželiu. Pirmųjų tremtinių gyvenimas prilygo kalinių gyvenimui lageriuose.

Todėl minime ne tik džiugius, bet ir tragiškus tautos praeities įvykius, nes juk praeitis neišvengiamai atsiliepia ateičiai. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona rašė, kad tautos praeities kančių kelio žinojimas ir supratimas „yra gairės, kuriomis rodoma linkmė ir tolesniam gyvenimui“. Čia verta pasakyti, kad labai taiklus ir savalaikis Lietuvoje viešėjusio šv. Tėvo Pranciškaus paraginimas „… gręžtis į savo šaknis“. Atkuriant teisingą pusės amžiaus (1940–1990) Lietuvos okupacijos istoriją nuveikta gana daug, bet darbas turėtų būti tęsiamas. Dar daugiau – reikėtų suskubti – antraip galime prarasti dar likusius gyvus tragiškų to meto įvykių liudininkus, neperskaitytus 50 tragiškų metų laikotarpio dokumentus. Tai juk ne tik vieno likimo žmonių, tai – valstybės istorija. Beveik kiekvieno iš mūsų giminėje yra žuvusių ar nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos. Tragiškiausias likimas buvo politinių kalinių. GULAG-o lageriuose nežmoniškomis (mirtinomis) sąlygomis lietuviai (tarp kitų katorgininkų) kirto medžius, tiesė kelius, statė šachtas, vėliau juose kasė akmens anglį, geležies rūdą, auksą… Daugelis ten ir liko amžiams, mirtys buvo masiškos. Dar nemažai mūsų tautiečių iki šių dienų neturi kur padėti gėlės žiedą, uždegti žvakelę per Vėlines, nes nežino, kuriame bekraščio Sibiro ar Kazachstano lageryje, kurioje Lietuvos duobėje užkasti dūlėja jų artimųjų kaulai. Pasak iškilaus kunigo Ričardo Doveikos, „… didžioji dalis mūsų inteligentijos sušaldyta, iššaudyta ir pažeminta Sibire, o mes tik želmenys tos inteligentijos“.

Šiais metais Lietuvoje birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – minima 30-ąjį kartą. Šalies kalendoriuje atmintinų valstybinių datų sąraše ji atsirado paskutiniais sovietmečio metais (1989) Lietuvos Sąjūdžio ir klubo „Tremtinys“ reikalavimu. Mūsų tauta pirmą kartą nuo okupacijos pradžios viešai paminėjo masinių trėmimų iš Lietuvos pradžią ir juos pasmerkė.

• 1989 m. birželio 14-ąją Gargždų senojo parko prieigose (šalia dabartinio restorano „Lijo“) buvo pašventintas liaudies meistro Jono Čepo padarytas kryžius. Ant jo užrašyta pastatymo data ir istorinė paskirtis – „Tautos skausmui atminti“.

  Po vakarinių pamaldų senoje bažnytėlėje procesija su kryžiumi priešakyje, bažnytinėmis regalijomis, giesmėmis, pirmą kartą po ilgų dešimtmečių draudimo viešai per miestą atėjo į senąjį parką prie pastatyto Kryžiaus. Čia Gargždų parapijos klebonas Jonas Paulauskas jį pašventino, jaunas kunigas Arvydas Leščiauskas pasakė turiningą pamokslą. Toliau vyko mitingas-koncertas. Dabar, žiūrint į 30-ies m. senumo nuotrauką, atrodo, kad tą vasaros vakarą į parką buvo susirinkę visi Gargždai. Kalbėjo rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas Jonas Šimėnas, tremtiniai, pasisakė ir tarybų valdžios atstovai. Gražią programą atliko „Vorusnės“ ansamblis, kvapą gniaužė dėstytojo iš Klaipėdos Juozo Kempino skaitomos Antano Miškinio „Psalmės“, Andriaus Adomaičio deklamuojama Bernardo Brazdžionio patriotinė poezija. Tremtyje (Bodaibo, Sibiras) gimęs R. Šuminas padainavo ten motinos jam dainuotą lopšinę! „Tėvyne Kaip sunku gyventi be tavęs. / Sapne sapnuoju laukus, dirvonus. / Pievas, namų apleistas sienas norėčiau aplankyt. / Vai kaip norėčiau ten parbėgt toli. / O, jei galėčiau ten nuskrist … toli, / Kur ošia pušys, kur gaudžia vandenys, / Kur žydi, kvepia liepos ir gieda vyturiai.“ Kelias valandas užsitęsęs renginys neprailgo, priešingai – subūrė, suartino žmones. Po metų buvo įvesta tradicija kasmet birželio 14-osios paminėjimą pradėti prie šio Kryžiaus saulei tekant. Tai daroma iki šių dienų. Apmaudu, kad dalyvių skaičius kasmet mažėja. Genocido mėsmalę atlaikę ir grįžę į Tėvynę žmonės, organizavę tautos atminties darbą, dabar jau garbaus amžiaus, palieka šį pasaulį. Norėtųsi, kad rajono valdžios atstovai skirtų daugiau dėmesio.

  Senasis Kryžius, dabar patogiai paremtas, ilsisi šalia atstatytojo ir, klausydamasis maldų, tramdo tautos skausmą. O skausmas dažnai yra mažesnis išbandymas nei jo prasmės nematymas. Sunkiausias išbandymas tenka protui, nes jis užduoda visus „kodėl?“. Kai protas patenkintas, skausmą priimti ir jį pakelti yra daug lengviau. Noras suprasti esmę to, ką išgyvenome, turi būti/tapti poreikiu.

Penktadienį, birželio 14 d., 6 val., skambant bažnyčios varpams, LPKTS Klaipėdos rajono filialas kviečia visus prie kryžiaus „Tautos skausmui atminti“ paminėti Gedulo ir vilties dieną.

Danutė PAŠKAUSKAITĖ