Dar kartą apie Otą Henriką Igelstriomą

Neseniai „Bangoje“ (kovo 28 d., Nr. 23) pasirodžiusi Monikos Vasylienės informacinė žinutė „Žmonės, kūrę Gargždų istoriją: Otonas de Igelstriomas“ paskatino prisiminti gana spalvingą asmenybę. Ką žinome apie šį neeilinį žmogų? Kokie vėjai jį atvijo į Gargždus?

O. H. Igelstriomo portretas, nutapytas ukrainiečių kilmės rusų dailininko portretisto Dmitrijaus Levickio.

Gargždų krašto muziejaus archyve saugomos dviejų labai svarbių su šia istorine asmenybe susijusių dokumentų skaitmeninės kopijos. Pirmasis dokumentas – 1768 m. kovo 11 d. LDK ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio privilegija, kuria baronas Otas Henrikas Igelstriomas (būtent tokiu vardu pasirašydavo pats O. H. Igelstriomas) buvo patvirtintas Gargždų seniūnu. Antrasis dokumentas – 1798 m. gegužės 15 d. Rusijos caro Pavelo I aktas, kuriuo patvirtinamos barono O. H. Igelstriomo teisės į Gargždų ir Gulbinų dvarus. Tai dokumentai, liudijantys daugiau nei patį faktą apie perleidimą valdyti Gargždų dvarą. Tekstuose randame užuominą, kad O. H. Igelstriomas yra Rusijos imperijos karininkas bei ordinų kavalierius. Faktą apie turimus apdovanojimus patvirtina ir paveikslas, kuriame baronas vaizduojamas su dviem ordinais. Rusijoje leistuose kataloguose pavyko aptikti informacijos, kokiais ordinais ir kada buvo apdovanotas šis Rusijos imperijai nusipelnęs politinis ir karinis veikėjas. Šie duomenys žymiai praplečia turimą informaciją apie barono O. H. Igelstriomo karjerą Rusijos imperijos kariuomenėje bei jo vaidmenį valdant Gargždų dvarą.

Tikslių duomenų, kada O. H. Igelstriomas pradeda savo karjerą, rasti nepavyko, tačiau žinoma, kad 1762 m. esant vos 25 metų amžiaus, jam suteikiamas pulkininko laipsnis. Tuo metu jis dirba Rusijos imperijos ambasadoriaus Varšuvoje kunigaikščio Nikolajaus Repnino aplinkoje, palaiko ryšius su aukšto rango bažnyčios vadovybe, uoliai dirba keldamas neramumus Lenkijoje. 1764 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovu tampa Rusijos imperijos statytinis Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris 1768 m. kovo 11 d. privilegija paskiria baroną O. H. Igelstriomą Gargždų seniūnu. Šiame kontekste aiškėja priežastys, kodėl Rusijos imperijos karininkas gauna teisę valdyti Gargždų dvarą iš tuomet dar formaliai nepriklausomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos monarcho Stanislovo Augusto Poniatovskio.

Tiksliai žinoma, kad Gargždų dvare baronas nesilanko, nes 1768 m. prasideda Turkijos–Rusijos karas, kuriame jis aktyviai dalyvauja. 1868 m. Maskvoje išleistuose atsiminimuose randame detaliai aprašytus jo nuopelnus šiame kare. Apie juos liudija ir faktas, kad 1770 m. rugsėjo 12 d. jam suteikiamas generolo-majoro laipsnis ir Georgijaus III laipsnio ordinas. 1773 m. jis jau dalyvauja Turkijos – Rusijos taikos derybose. Pasibaigus karui baronas paskiriamas tarnauti į Kirgiziją. Tarnybos tikslas – slopinti vietinių gyventojų pasipriešinimą. Už šią tarnybą 1784 m. sausio 1 d. jis apdovanojamas Aleksandro Nevskio ordinu ir tais pačiais metais paskiriamas Ufos generalgubernatoriumi. Apie jo, kaip generalgubernatoriaus, veik­lą išsamiai aprašyta 1907 m. Orenbuge išleistoje knygoje.

Pradėjęs eiti šias pareigas jis susiduria su vietinių gyventojų pasipriešinimu. Matydamas, kad karinėmis priemonėmis konflikto neišspręs, Jekaterinai II jis pristato savo reformų planą. Laiške imperatorei rašo, kad gyventojų lojalumą Rusijos imperijai galima pasiekti tik statant mečetes ir kuriant valdiškų mokyklų tinklą. Jakaterinai II pritarus jo reformoms O. H. Igelstriomas jas pradeda įgyvendinti, tačiau dėl 1788 m. kilusio Švedijos–Rusijos karo jų įgyvendinti nespėja, nes Jekaterinos II įsakymu dalyvauja šiame kariniame konflikte.

Jau 1790 m. kaip carinės Rusijos imperijos atstovas pradeda taikos derybas su Švedija, o už sėkmingą jų baigtį Jekaterinos II 1790 m. rugpjūčio mėnesį apdovanojamas Andriejaus ordinu. Dar tų pačių metų lapkričio 22 d. Švedijos karalius Gustavas III jį, kaip carinės Rusijos imperijos diplomatą, apdovanoja Serafimo ordinu.

Pasibaigus Švedijos–Rusijos karui jis dirba Pskovo, vėliau Kijevo gubernatoriumi, bet dėl dažno pareigų keitimo ženk­lesnių reformų neįgyvendina, kol 1793 metais karo tarybos paskiriamas Rusijos imperijos ginkluotųjų pajėgų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teritorijoje vyriausiuoju vadu.

Trumpai apžvelkime LDK ir Lenkijos karalystėje aptariamo istorinio momento situaciją. 1788 m. kilus karui tarp Švedijos ir Rusijos atsirado galimybė reformuoti žlungančią valstybę ir pasipriešinti Rusijos imperijos kišimuisi į vidinius procesus šalyje. Sušaukiamas Ketverių metų seimas, kuriame, be kitų reformų, 1791 m. balandžio 18 d. priimamas miestų įstatymas, o gegužės 3 d. įstatymas, žinomas Gegužės trečiosios Konstitucijos pavadinimu. Remiantis šiais įstatymais miestiečiai tampa valstybės piliečiais, gauna asmens laisvę ir nuosavybės teisę į miesto žemę. Prasideda intensyvus miestiečių luomo plėtimas ir stiprinimas. Šiame kontekste 1792 m. vasario 24 d. paskelbiama Gargždų miesto savivaldos privilegija, įteisinusi nepriklausomybę nuo dvaro. Tačiau išnaudoti reformų nepavyko. 1793 m. susirenka Gardino seimas, dar žinomas Nebyliojo seimo pavadinimu, kuris, apsuptas Rusijos imperijos kariuomenės, galutinai panaikina visas Keturmečio seimo reformas, taip pat ir 1791–1792 m. duotąsias miestų savivaldos privilegijas.

Matydamas, kad minėti procesai ir carinės Rusijos imperijos kariuomenės buvimas LDK ir Lenkijos karalystėje kelia nepasitenkinimą, O. H. Igelstriomas deda visas pastangas užkirsti kelią būsimam sukilimui. Kreipiasi į kunigaikštį Platoną Zubovą ir carienę Jekateriną II prašydamas papildomų karinių pajėgų, bet gauna neigiamą atsakymą. Nepaisant visų pastangų O. H. Igelstriomas nesuvaldo situacijos, ir 1794 m. kyla Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Čia prasideda asmeninė generolo O. H. Igelstriomo tragedija. 1794 m. kovo 24 d. jis pralaimi mūšį Tado Kosciuškos vadovaujamiems sukilėliams. Už nesugebėjimą užkirsti kelio sukilimui ir patirtus pralaimėjimus carienės Jekaterinos II įsakymu jam sumažinamas karinis laipsnis, o jis pats ištremiamas į Rygą. Tačiau į valdžią atėjus carui Pavelui I, 1796 m. gruodžio 1 d. jis reabilituojamas ir vėl pakviečiamas į tarnybą, paskiriamas Orenburgo generalgubernatoriumi. Gavęs antrą šansą baronas aktyviai pradeda nebaigtas reformas ir vos per metus suvaldo vietos gyventojų pasipriešinimą. Tačiau pašlijus sveikatai 1798 m. savo noru traukiasi iš generalgubernatoriaus pareigų ir būdamas jau 61 m. amžiaus persikelia gyventi į Gargždų dvarą.

Nuo 1768 m., kai Gargždai atiteko baronui O. H. Igelstriomui, iki pat 1794 m., kai jis parsikelia gyventi į Gargždus, dvarą greičiausiai valdė paskirtas paseniūnis. Koks tiksliai barono indėlis statant 1791 m. naują Gargždų bažnyčią, nustatyti sunku dėl sunykusių XVIII a. Žemaičių vyskupijos archyvų. Aišku tik tiek, kad į Gargždus jis atvyksta tik 1794 m., kai bažnyčia jau buvo pastatyta. Vėlesniuose dokumentuose O. H. Igelstriomas, kaip bažnyčios fundatorius, minimas ne kartą. Tačiau ar bažnyčios fundavimas buvo formalus savo kaip bažnyčios koliatoriaus pareigų vykdymas, ar Orenburge jau išbandytos strategijos – per maldos namų statymą ir valdiškų mokyklų kūrimą didinti vietos gyventojų lojalumą Rusijos imperijai – įgyvendinimas, turbūt taip ir liks neaišku.

Manoma, kad baronas Vladimiro, Georgijaus, Aleksandro Nevskio, Andriejaus ir Serafimo ordinų kavalierius Otas Henrikas Igelstriomas mirė 1823 m. vasario 23 d. Kaip bažnyčios koliatorius palaidotas po Gargždų bažnyčia išmūrytame skliautiniame rūsyje. Būdamas viena iš svarbiausių carinės Rusijos imperijos kariuomenės ir diplomatijos asmenybių, baronas O. H. Igelstriomas dalyvavo visuose reikšmingiausiuose XVIII a. II pus. Rusijos imperijos istorijos įvykiuose, taip pat ir griaunant LDK ir Lenkijos karalystės valstybingumą. Šiais metais prisimenant XX a. Lietuvos valstybingumo kūrėjus negalima pamiršti ir senesnės mūsų krašto istorijos. Verta atidžiai peržiūrėti ir įvertinti įvairias istorines asmenybes, susijusias su Gargždų istorija. Juk įdomiausia istorijoje ir yra tai, kad nėra vienos teisingos istorijos, tačiau istoriniai dokumentai turi būti perskaityti atsakingai.

Marius MOCKUS

Gargždų krašto muziejaus direktorius, laikinai einantis pareigas


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Svetimų šiukšlių nebūna

Norėjosi ilgiau pabūti rudens…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar norėtumėte gyventi iki 100 metų?