Ar išmoksime sugyventi su gamta?

Pirmą karantino savaitgalį nusprendę pabūti gamtoje, šeštadienį apypiečiu pasukome pro Ežaičius, vėliau Veiviržėnų link. Nesigailėjome pasivaikščiojimui pasirinkę miško kelią, tačiau ne visi įspūdžiai buvo malonūs.

Laukymėje stypinėjantis gandras kaip mat privertė nusišypsoti. Stabtelėję netoliese gėrėjomės jo oria laikysena. Pavažiavę tolėliau išvydome gervių porelę. Viena suplasnojo sparnais ir proskynoje pakilo virš medžių viršūnių. Kita žvalgydamasi bandė įvertinti situaciją. Nepajutusi grėsmės liko vaikštinėti drėgnoje miško vietoje, o mes išlipę iš mašinos suklusome: gervių klyksmai skrodė dangų. Netrukus pamatėme dar kelias, braidžiojančias miško pakraštyje. Dėl tokių vaizdų ir garsų verta pakeisti įprastus maršrutus.

Tačiau ne viskas buvo taip gražu. Pamiškėje ir giliau miške buvo primėtyta padangų, įvairių šiukšlių. Pavažiavę Veiviržėnų link stabtelėjome pamatę nežymų miško keliuką netoli sodybos. Stendas informavo: Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas: 7 Klaipėdos regione esamų šiukšlynų (atliekomis užterštų teritorijų) sutvarkymas. Galiu tik spėlioti, ką miške slepia dideli kauburiai. Tačiau čia pat gulėjo, atrodo, visai neseniai išmesta sofos dalis, plastikinės talpos, kuriose degalų atsargas laiko ūkininkai ir šiaip vairuotojai. Buvo matyti ir vienkartinių indų pakuočių, stiklinių ir plastikinių butelių... Čia pat gulėjo ir negyvas baltas su juodom dėmelėm katinas. Ko gero, neseniai glostytas, meiliai vardu šauktas, gal net gardžiu kąsneliu palepintas. Vargu ar jis pats atokiau nuo šeimininkų prigulė pailsėti ir daugiau nebepakilo. Ar nebus jo čia nudrėbęs žmogus, kaip ir šiukšles, kuriomis užteršti mūsų miškai, pamiškės, pakelės. Nors skelbiama, kad šiuo metu oras grynas vos ne kaip prieš kelis dešimtmečius, bet juk tik todėl, kad pramoninę gamybą pristabdė koronavirusas. Ar didžiausios teršėjos padarė ką nors, kad kvėpuotume švaresniu oru, ar vietoj milžiniškų pelnų siekio investavo į naujas technologijas, kurios padėtų sumažinti užterštumą? O ką padarėme mes, piliečiai? Ar išmokome rūšiuoti šiukšles, ar nebedeginame plastiko ir kitų kenksmingų atliekų, nuodydami save ir kaimynus, ar pamatę numestą šiukšlę pasilenkiame ir pakeliame? Ar pamatę piktavalius, net priekabomis verčiančius statybines ir kitas atliekas į miškus ir pakeles, perspėjame ar pranešame aplinkosaugininkams? Žemė sunkiai alsuoja prislėgta mūsų jai užmestos naštos. Gamtos mylėtojai, akcijos „Darom“ dalyviai bando ją palengvinti, tačiau tik laikinai žemė atsikvepia ir negalėdama apsiginti priima mūsų vartotojiškos ir menkai mąstančios visuomenės išmatas. Mums teks išmokti saikingai naudotis gamta, jos teikiama palaima ir gėrybėmis, gyventi su ja santarvėje. Gana užkariauti ir niekinti. Ar tai, kas vyko paskutiniu metu, – pasaulyje siautusios visos stichijos, o dabar pandemija – dar neįtikina, kad esame neišmintingi. Tik kvailiams jūra iki kelių.

Kaip staiga užtemo dangus ir ėmė snigti, taip staiga nušvito saulė. Pasivaikščioję netoli Veiviržėnų plačiu miško keliu, pasidžiaugę atsodintu daugiausia ąžuolų jaunuolynu kitapus kirtavietės, pasukome namo. Brožiuose gandralizdyje žvalgėsi porelė gandrų, pamiškėje žolę skabė stirnaitė, stypčiojo dvi gervės, o kur ne kur iš po pernykščių lapų galveles kėlė plukės...

Martyna SENGVILAITĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Išbandymas tik prasideda

Buvome pernelyg nerūpestingi. Atsipalaidavę ir beveik nieko esminio…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas