Žurnalisto pastabos
Nei pinigų, nei šampano
Bulvariniuose skaitaluose jau pasirodė ateinančių metų pranašystės. Įdomu, ar pernai kuri nors iš garsiųjų būrėjų numatė „Snoro“ banko žlugimą? Tada jai tikrai reikėtų skirti valstybinę premiją ir pasodinti Premjero dešinėje, nes jokie analitikai nebuvo prasižioję apie tokią „kalėdinę“ dovanėlę Lietuvos žmonėms.
Lietuvos banko valdyba nusprendė „Snorą“ pripažinti nemokiu ir kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visam laikui atšaukti banko licenciją. Tai ketvirtadienį žurnalistams trumpoje spaudos konferencijoje pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Valdyba taip pat atšaukė ir ankstesnius sprendimus, kuriais leista iš bankomatų ir kai kurių skyrių per dieną išsiimti 500 Lt. Laikinojo administratoriaus pateikti duomenys rodo, kad iš banko turto dingo 3,4 mlrd. Lt. Maždaug 4,1 mlrd. Lt yra apdrausti indėliai. V. Vasiliauskas pabrėžė, kad apdrausti įmonių ir gyventojų indėliai iki 100 tūkst. eurų bus grąžinti iki 2012 m. sausio pradžios.
Žinoma, galima guostis ir optimizuotis tuo, kad nevykėlis bankas užėmė tik dešimtadalį šalies rinkos. Tačiau „Snoro“ žlugimas vėl sukrėtė tūkstančių žmonių, patikėjusių savo indėlius, gyvenimus. Ypač ligotų, vyresnio amžiaus.Tokius pažeidžiamus žmones lengviausia ir suvilioti – juk „Snoras“ už indėlius siūlė žymiai didesnes palūkanas nei kiti bankai. Mūsų žmonės kartais vis dar tiki frazės, kas nerizikuoja, tas negeria šampano, realumu. Juk per nepriklausomybės laikotarpį yra bankrutavę keturiolika bankų – visų jų bankroto priežastis panaši – jie siūlė daugiau lengvatų nei kiti bankai. Taip sulaukė didesnio lengvatikių klientų srauto ir …palengvinę jų kišenes nugramzdino bankus į dugną. Paradoksalu, bet „Sekundės“ aferistų frazė „Reikia pinigų? Pinigų yra“ dar vis tebeveikia žmonių sąmonę! Veikė, matyt, ir mūsų Savivaldybės buvusių administracijos vadovų sąmonę, nes dabar paaiškėjo, kad rugsėjį ir mūsų Savivaldybė tame banke „įsūdė“ 2 milijonus litų. Tiesa, o anoji valdžia terminuotą indėlį minėtame banke buvo padėjusi vasario mėnesį.
„Diskusijų ir ginčų gali būti pačių įvairiausių, bet reikia atsiminti, kad indėlininkai ar įmonės, kurios dėjo didesnius indėlius į „Snoro“ banką, juos dėjo savo rizika ir turėjo tą savo riziką įvertinti. Tai čia valstybė tikrai negali prisiimti atsakomybės už jų riziką“, – ketvirtadienį Žinių radijuje kalbėjo ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir pabrėžė, kad visi suinteresuoti asmenys jau seniai turėjo pastebėti šiame banke esančias problemas, kurias rodė ir Lietuvos banko vertinimai. Na, čia Premjeras dėl Lietuvos banko vertinimų situaciją pagražino – tuos „vertinimus“, jei kas iš Lietuvos banko ir išsakydavo, tai aptakiai, todėl daugelis žmonių po tokių nekonkrečių mekenimų savarankiškai visgi banko kracho grėsmės nesugebėjo įžvelgti. Juk net ganėtinai objektyvus žurnalas „Veidas“, vadovaudamasis visokiomis oficialiomis ataskaitomis, praėjusią savaitę skelbdamas bankų reitingus „Snorą“ pristatė antroje pozicijoje. O tomis dienomis už prizine vieta vainikuoto banko jau stovėjo giltinė. Na, tikrai giltine nevadinu Vyriausybės sprendimo nacionalizuoti banką. Gal kam tas žodis „nacionalizacija“ ir labai atgrasus, bet koks kitoks sprendimas šioje kritiškoje situacijoje bebuvo įmanomas? Giltinę prisikvietė patys banko savininkai, matyt, dėl pernelyg didelių benderiškų užmojų.
Gal pirmosiomis dienomis dar ir buvo abejonių, ar valdžia pasielgė teisingai, ar tikrai nepažeidė privačios nuosavybės teisės, ar neapiplėšė „lietuviško kapitalo“ verslo? Acha, labai lietuviško – Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas valdė 68,1 proc. „Snoro“ akcijų, Raimondas Baranauskas – 25,31 proc. akcijų.
Finansų ministrė Ingrida Šimonytė Vyriausybės valandoje Seime patvirtino, kad valstybė neketina prisiimti įsipareigojimų gelbėti nacionalizuotą banką „Snoras“, nes nuostoliai atsirado ne dėl ekonominių aplinkybių, kaip kai kas tokią versiją siekė pateikti ir viešojoje erdvėje, bet dėl banko vadovų veiklos. Abu buvę banko akcininkai sulaikyti Londone ir pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo. R. Baranauskas, lindėdamas užsienyje kurpė istorijas apie iš Lietuvos valdžios patirtą „skriaudą“, ir pasakojo pasakas, esą jis bijąs grįžti, kad su juo teisiškai nebūtų susidorota. O gal prabangą mėgusiam ir žvilgančių žurnalų puslapiuose besipuikavusiam bankininkui pakaktų tik vienos bausmės – gal jis tepasižiūri į indėlininkų akis? Į tų, kurie nebeturi už ką pirkti vaistų, į tų, kurie buvo pasidėję kelis tūkstančius litų „pagrabui“, į tų, kurie dabar šąla eilėse prie „Snoro“ skyrių vildamiesi atsiimti dalį santaupų?
Vilija BUTKUVIENĖ
