Žurnalisto pastabos

Tik svetimiems nesvetimi


837 361 litą – tiek per praėjusį ketvirtį išleido Seimo nariai savo poreikiams: automobilių nuomai, remontams, telekomunikacijai ir kt. Tiesa, ši suma įvardijama oficialesne sąvoka – parlamentinei veiklai vykdyti. Kas galėtų ginčytis dėl to, kad parlamentarų darbas nėra išskirtinis, valstybei itin reikšmingas?


Be abejonės, Seimo nario atlyginimas negali prilygti minimaliai algai, o ir įstatymų kūrėjų darbo sąlygos turi būti nepriekaištingos. Juk mes, rinkėjai, tikimės, kad Seimo nariai dirbs veiksmingai ir racionaliai kurdami mūsų visų gerovę? Tačiau kiek kartų tą mūsų viltį jie yra pamynę po kojomis!


Štai ir dabar uolusis etikos sargas Algimantas Salamakinas intriguoja visuomenę paskelbdamas, kad kai kurie Seimo nariai iš parlamentinei veiklai skirtų pinigų stengiasi visus savo įgeidžius patenkinti. Štai, pasirodo, vienos partijos parlamentaras net už skelbimą, kviečiantį per Vėlines į kapus, raginantį uždegti atminimo žvakelę, susimokėjo iš biudžeto lėšų. Tikriausiai šis skelbimėlis ir ne vieną rinkėją sugraudino. Koks mielaširdingas, gerbiantis tradicijas besąs tas Seimo narys… Lengva tokiam būti už valstybės biudžeto lėšas.


300 000 eurų – tiek reikėtų dešimtmetės gargždiškės Marijos terapijai, kaip ir jos vyresnei seseriai Emilei, broliui Tadui. Trys vaikai iš vienos šeimos, gimę sveiki ir gražūs, po kurio laiko susirgo itin reta genetine medžiagų apykaitos liga – 6-ojo tipo mukopolisacharidoze (MPS). Minėtos ligos geną paveldėję žmonės suserga, nes iš jų kūno nepasišalina medžiagų apykaitos atliekos. Jos kaupiasi kūne, deformuoja skeletą, sutrikdo širdies, žarnyno, kvėpavimo takų veiklą.


„Nesiplėsiu, kiek jau raštų prisiunčiau pati, kaip Nacionalinės MPS ir kitų genetinių metabolinių ligų asociacijos pirmininkė. Valdininkų motyvai nesikeičia keletą metų: per brangu ir neefektyvu. Kokia buvo reakcija į tuos laiškus? Jokios. Prašiausi ir priėmimui pas viceministrę N. Ribokienę (ji yra ir Centralizuoto vaistų pirkimo komisijos pirmininkė). Man buvo atsakyta. Vėl išsiuntinėjau kreipimusis visoms atsakingoms instancijoms: Sveikatos apsaugos ministerijai, Seimo Pirmininkei ir Seimo Sveikatos komitetui, Ministrui Pirmininkui ir Prezidentei. Ir tai jau buvo ne oficialus raštas, o šauksmas mamos, netenkančios savo vaiko, maldavimas reaguoti į ypatingą situaciją ir skubiai ieškoti sprendimo. Bet gavau tą patį sausą copy-paste principu paruoštą atsakymą. Nepirks, negydys, per brangu, neefektyvu“, – tokį laišką žiniasklaidos priemonėms, gelbėdama savo vaikus, šiomis dienomis išplatino R. Šliuožaitė.


Deja, sveikatos apsaugos viceministrei N. Ribokienei, į kurią kreipėsi itin sunkios ir retos ligos paženklintųjų vaikų mama, tragedija nepasirodė išskirtinė. Tik brangi valstybei. Vienam dienraščiui duodama interviu viceministrė nė kiek nesigėdydama savo biurokratinio mąstymo atrėžė, esą bet kuris Lietuvos pilietis gali susitikti su kiekvienu iš sveikatos apsaugos viceministru pagal nustatytą tvarką – užsiregistravęs ministro priėmimo skyriuje.


Štai kokių „jautrių“, „atidžių“, „pareigingų“ valstybės tarnautojų prisiveisėme per pastaruosius dvidešimt metų jiems suteikdami išskirtines darbo sąlygas ir gerus atlyginimus.


Žinoma, viceministrė realiai nebūtų galėjusi padėti pagalbos siekiančiai R. Šliuožaitei. Bet ar tik apie pinigus kalbame, o kur elementarus žmogiškumas, tiesiog specialisto patarimas, geras žodis?


Svetima bėda nepasirodė svetima tikrai svetimiems – ne Lietuvos valstybė ištiesė ranką savo pilietei, o Vokietijos biotechnologijų bendrovė „Biomarin“. R. Šliuožaitė viešai išplatintame laiške rašo, kad „Biomarin“ vadovai sprendimą pusę metų gydyti Mariją kompanijos lėšomis priėmė per keletą valandų.


Gal mūsų valdžios vyrai reabilituotųsi žmonių akyse per keletą valandų priimdami sprendimą, kad 141 Seimo narys trečiąjį ketvirtį atsisakytų parlamentinių išlaidų ir tuos 800 000 litų pervestų į mažosios Marijos sąskaitą. Gal tai būtų tik lašas jūroje kovojant su sunkia liga, bet didelis kalnas nusiristų nuo mūsų pečių. Gal patikėtume, kad valstybei mes, kaip piliečiai, visgi dar rūpime.


Vilija BUTKUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių