Žurnalisto pastabos
Neblėstantis „šlapdešrės“ populiarumas
Lietuvos Sąjūdžio 20-mečio paminėjimas Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, praėjusią savaitę įvyko be išsamesnių komentarų. Lietuva gyvena naujos valdžios formavimosi etapą ir nerami laukia permainų. Politikai nebežada nieko duoti, tik kalba apie tai, kad teks veržtis diržus. O tai reiškia naują sunkmetį, naujas įtampas, dideles pykčio bangas ir kaltųjų paieškas.
Todėl dabar galvose ne Atgimimo metų euforija, ne tuometis tautos ryžtas keltis sąmoningesniam ir atsakingesniam gyvenimui, nors įdėmesnis žvilgsnis atgal, manau, padėtų atskleisti gilumines šiandieninės krizės priežastis ir atsakyti, ką mes per tuos 20 metų apleidome ir ko nepadarėme.
Man teko laimė dalyvauti Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Dabar žiūrėdama jo įrašus, klausydamasi tuomet pasakytų kalbų ne tik iš naujo išgyvenau tą neapsakomą dvasinio pakilimo, vienybės jausmą, bet ir pajutau, jog jau steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime būta įžvalgos, kas mūsų laukia ir kokių darbų reikia visu rimtumu iš karto imtis. Deja, tarp daugybės skanduočių „Lietuva“, kalbų apie ekonominį savarankiškumą anuomet praslydo profesorės Meilės Lukšienės paraginimas ir perspėjimas: „Reikės atlikti patį sunkiausią darbą – užauginti žmogų.“
Manau, kad tai buvo pranašiški žodžiai. Iš tiesų mums sunkiausiai sekasi auginti sąmoningą, atsakingą pilietį. Pakanka paanalizuoti pastarųjų rinkimų rezultatus. Jie parodė, jog daugiau nei pusė Lietuvos žmonių abejingi viskam, o balsavusieji tiki ir vis dar pasitiki daug žadančiaisiais. Tebelaukia iš jų dovanų. Ne kartą apvilti ir apgauti populistų ir pigias dovanėles dalijančiųjų žmonės vis dar nepasimoko ir vėl lipa ant to paties grėblio, tiesa, padejuodami, jog „prieš rinkimus jie visi geri, o praėjus rinkimams pažadus užmiršta.“
Politologai, sociologai, vertindami rinkimų rezultatus, ne kartą kaltę yra suvertę „runkeliams“, jų ir dalies miestiečių menkam išsilavinimui, kaimietiškam primityvizmui. Bet kas jį skatina ir kas jį palaiko? Ar ne patys politikai, daug metų ignoravę kaimo problemas ir jų nesprendę? Nenuostabu, kad likimo valiai palikti kaimiečiai vis patikėdavo naujais geresnio gyvenimo pranašais ir balsuodami keršydavo buvusiems valdžioje. Žinoma, pilietiškumu tai nekvepėjo…
Manau, kad prie primityvizmo ugdymo prisidėjo ir tebeprisideda žiniasklaida. Anuomet išsivadavusi iš sovietinės cenzūros gniaužtų, ji, deja, tik trumpam gavo įkvėpti gaivaus oro, pasidžiaugti tiesos sakymo galimybe ir netrukus vėl imta dusinti. Prisiminkime, nuo ko prasidėdavo vis naujų valdžių mūšiai. Ogi nuo to, kaip nuversti Lietuvos televizijos generalinį direktorių ir į jo kėdę pasodinti „savą žmogų“. Ne be nuodėmės visi – tiek kairieji, tiek dešinieji, tiek greitomis iškeptų partijų lyderiai. Dorai ir atsakingai norėjusiems dirbti žurnalistams skaudžiausia buvo suvokti, jog tik išsivadavusius iš svetimųjų apynasrio dabar smaugia savi.
Vėliau prasidėjo laikraščių ir žurnalų privatizacija, kai kuriuos perėmė įtakingi veikėjai (kėsintasi ir į „Bangą“, bet nemažų pastangų dėka ji liko darbuotojų nuosavybė). Nespėjusieji į šias dalybas ėmė steigti savo televizijos kanalus, laikraščius ir žurnalus. Dabar juos jau leidžia politikai, net už dyką. Už kokius pinigus ir kam? Tam, kad galėtų daryti įtaką. O pinigai? Lietuvoje svetimus skaičiuoti negražu, ar ne?
Didelė dalis žiniasklaidos tapo verslu ir įrankiu susidoroti su oponentu, skelbti sau palankią informaciją. Tokioje viskas perkama ir parduodama. Būtų puiku, jei vyktų sąžininga konkurencija, jei ji skatintų kokybę, geresnes laidas ir gilesnės analizės straipsnius. Deja, atsitiko taip, kad po 20 metų mes turime net 10 televizijos kanalų, užverstų visokiais „Dzin“ ir „Detektyvais“. Lenktyniaujama ne profesionalumo prasme, o kas sukurs graudesnę mažo žmogaus tragediją arba kas iš arčiau „nupaparacins“ kokią nors pačios žiniasklaidos sukurtą „žvaigždę“, jos katiną ar parodys tualeto aksesuarus. Tikrosios žurnalistikos čia nė su žiburiu nerasi. Tokia neanalizuoja gyvenimo, nesistengia parodyti tikrovės, neatskleidžia nuomonių įvairovės, o tik purena dirvą primityvizmui. Televizija tapo stebuklų lauku. Pakanka paskambinti, atvažiuos kokie nors „gelbėtojai“, pakeis sugedusį šaldytuvą nauju ar net sugrąžins pabėgusį pas meilužę vyrą.
Tokios laidos augina žmogų su ištiesta ranka, bet be galvos. Jam svarbu ką nors gauti. Veltui.
Tokios žiniasklaidos savininkai ir jiems tarnaujantys atšauna: liaudis to nori, reitingai tą rodo. Bet jei nuolat maitinsi tik „šlapdešre“, liaudis taip ir nesužinos, koks skilandžio skonis. Nenuostabu, kad populiariausia ir skaniausia liks pirmoji – priedų prikimšta, mėsos spalvos, bet… be mėsos.
Irena KASPERAVIČIENĖ
