Žurnalisto pastabos

Esate Jūs, būsime ir mes

„O! Galvojau, kad atsilieps atsakiklis“, – nuostabos neslėpė „Bangos“ skaitytoja, paskambinusi balsuoti už rajono „Metų žmogų“ ir „Metų projektą“. Iš tiesų dabar gi moderniosios technologijos yra mūsų dievai. Net vyresnioji žmonių karta grūste grūdama prie kompiuterio gėrio – jį naudojant esą viskas greičiau ir pigiau. Neįmanoma nuginčyti tų privalumų. Bet ar patikimiau, ar draugiškiau, ar pagarbiau jaučiamės? Kam yra tekę skambinti įvairioms institucijoms, ypač toms, kurios iš mūsų mokesčius lupa, tai ledinis atsakiklio balsas būna pats mažiausias pagalbininkas. Atrodo net priešingai – didžiulės bendrovės, kurios ir kiša tas naujoves, mus prisiviliojusios vėliau kalbasi tik per kosminį atstumą. Pamėgink išsiaiškinti kokią nors pretenziją, pamėgink ką nors pasitikslinti, tai tikrai tas atsakiklis gerokai pagainios nuo einošiaus pas keipošių.

Žinoma, „Bangos“ žurnalistai seniai neberašo pieštukais, o ir laikraštis maketuojamas moderniomis programomis. Tačiau pagrindinis vietinio laikraščio bruožas, jo tikroji stiprybė yra artimas ryšys su skaitytoju. Todėl mes su juo kalbamės ne per atsakiklį, todėl prie redakcijos durų nestovi budėtojas ir neprašo leidimo įeiti. Vertinga tai, kad mes naujienas sužinome ne tik iš spaudos agentūrų, internetinės erdvės, bet ir iš pirmų lūpų, t. y. skaitytojų, kurie pas mus ateina ir su nuoskaudomis, ir su pasiūlymais, ir su pageidavimais.

Šiandien „Bangą“ išleidome didesnės apimties, su skaitytojais pasidalindami savo švente. Prieš 65-erius metus gruodžio 21 d. buvo išleistas „Bangos“ pirmtakas „Raudonasis švyturys“. Žinau, kad dabar nemadinga, o ir komerciškai nenaudinga prisiminti tokią praeitį, kai laikraštis buvo įsteigtas tam, kad būtų komunistinio rytojaus ruporas, o ir oficialiai buvo vadinamas komunistų partijos organu. Skamba dviprasmiškai? Tiesą sakant, dabar tai jau juokinga ir neaktualu. Bet kur gi nupulsi, kuo gi pridengsi tą pradžią? Taip buvo ir dar juokingiau ir amoraliau tai būtų neigti. Tiesa, taip padarė ne vienas atseit naujas laikraštis, kuris nepasikuklino įsikurti buvusioje materialinėje bazėje, nepasikuklino pasiimti ir tuos pačius prenumeratorius, bet užsikabino kitą pavadinimą ir nuo to momento išdidžiai skaičiuoja savo istorijos metus, kurie sutampa su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais.

Pasekti kai kurių kolegų pavyzdžiu atrodė tiesiog nepadoru, o ir „Bangos“ pavadinimas (taip maloningai mums susiklostė likimas) buvo priimtinas ir tada, kai Lietuva pareiškė savo teisę į laisvę ir pripažino taip reikalingą spaudai žodžio laisvę.

1995-ieji – šie metai mums, žinoma, yra reikšmingesni už anksčiau minėtąją datą. Būtent prieš penkiolika metų susikūrė uždaroji akcinė bendrovė „Gargždų banga“, sėkmingai leidžianti „Bangą“ kartu su per trisdešimt tūkstančių egzempliorių skaičiuojančia „Vakarų Lietuva“. Jei skaitytojas turėtų galimybę atsiversti mūsų laikraštį ano šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį, iš tiesų pamatytų, kokį kokybinį šuolį esame padarę. Nuo 4-8 nespalvotų puslapių „Banga“ išaugo iki 16-24 spalvotų.

Padarėme tai ne mes vieni, redakcijos žmonės – a. a. Irena Kasperavičienė, Virginija Lapienė, Milda Judelytė, Agnė Adomaitė, Antanas Sakalauskas, Violeta Tamošauskienė, Laima Šveistrytė, Vida Valaitytė, Egidijus Mačernis, Regina Juodaitienė, Aidanas Valaitis, Adelija Kerpienė, Raimonda Pareigienė, mums talkininkaujančios redakcijos veteranės Aldona Vareikienė, Jadvyga Surplienė, studijuojanti žurnalistiką Jolanta Venskutė ir mus morališkai visada palaikantis buvęs ilgametis redaktorius Antanas Platužas – tokį laikraštį, kuris trečiadieniais ir šeštadieniais daugiau kaip šešių tūkstančių egzempliorių tiražu apskrieja rajoną, sukūrėme kartu su jumis – prenumeratoriais, skaitytojais, reklamos užsakovais, paštininkais, privačiomis spaudos platinimo tarnybomis. Esate Jūs, būsime ir mes – nesvarbu, kokie sunkmečiai beištiktų. Įveiksim kartu?..

Vartydama rajono laikraščio istoriją radau pirmojo redaktoriaus Juozo Chlivicko pamąstymus: „Visada ne tik malonu, bet ir naudinga, praėjus tam tikrą kelią, atsigręžti ir žvilgterėti atgal. Labai ryškiai matai klaidas, kurių, atrodo, buvo galima išvengti, bet tada jų nepastebėjome. Spausdindavome ilgiausius straipsnius „krokodilus“, bet… taip reikėjo, tokie buvo laikai. Galėjome daug ką padaryti geriau, efektyviau, bet neturėjome patirties, neužtekdavo drąsos, ne visiems reikėjo to galimo progreso.“

Keista. Laikai kiti, o tos mintys nepaseno. Ypač apie tai, kad galėjome padaryti geriau.

Vilija BUTKUVIENĖ