Žurnalisto pastabos
Antilenkiška tapatybė?
Panašu, kad kai kurių apžvalgininkų prognozės, jog dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai aviakatastrofoje prieš daugiau nei metus žuvus Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui, kuris itin palaikė ir plėtojo Lenkijos ir Lietuvos strateginę partnerystę, blogės, pildosi. Tik liūdna, jog santykių blogėjimą lemia ne kokios objektyvios priežastys, o kai kurie pavieniai asmenys. Ne vieną Lietuvos gyventoją nemaloniai nustebino Lenkų
rinkimų akcijos vadovo Lietuvoje Valdemaro Tomaševskio neseniai viešojoje erdvėje išsakyta mintis esą „tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai čia turi integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė. Nueikite Vilniuje į senas kapines – vien lenkiškos pavardės.“ Net neabejoju, kad radikalesnių pažiūrų žmonės tokius pasisakymus galėjo traktuoti kaip tyčinį Lietuvos gyventojų kiršinimą ar net kėsinimąsi į valstybės vientisumą. Jei net aš, būdama liberalių pažiūrų ir tikrai neturinti jokio išankstinio nusiteikimo prieš lenkus, išgirdusi tokius, net sakyčiau šovinistinius, V. Tomaševskio pareiškimus buvau šokiruota. Panašu, jog Tomaševskis pamiršo, kad jis vis dėlto yra lenkais save laikančių Lietuvos piliečių atstovas. Tiesą sakant po tokių jo teiginių man nemalonu, kad jis Europarlamente atstovauja Lietuvai. Klausantis tokių populistiškų jo kalbų kyla įspūdis, jog šio politiko karjera priklauso nuo to, kiek vienos ar kitos tautybės Lietuvos piliečiai yra susipriešinę. Apgailėtina, jei populiarumo siekiama kiršinant dvi tautas. Toks poelgis jam garbės tikrai nedaro, bet liūdniausia, kad vis dėlto tokios populistinės kalbos rezultatą pasiekia. Žiniasklaida netyla apie mirštančius Lietuvos ir Lenkijos santykius, o anksčiau buvę neutralūs lietuviai ima piktintis Tomaševskio šalininkų pareiškimais. Taip neapykantos ugnį kurstyti darosi dar palankiau.
Atrodo, bereikia mažiausio preteksto, ir konfliktas akimirksniu įsižiebia. Dar vieną kibirkštį aštrėjančiame dviejų tautų konflikte neseniai įžiebė ir šiemet Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse atstovavusi Evelina Sašenko. Daugelis tautiečių pasipiktino sužinoję, jog ant reklaminio disko „Cest ma vie“ viršelio lenkų kilmės atlikėjos vardas ir pavardė užrašyti lenkiškai – Ewelina Saszenko. Toks poelgis įžiebė diskusijas, ar lenkiško kraujo turinčios merginos pasirinkimas nėra dar vienas žingsnis tautinės nesantaikos kurstymo Lietuvoje link? Keista buvo girdėti ir Evelinos pareiškimus, kai ji nuolat kartojo, kad jaučiasi esanti lenkė. Atrodo, lyg ir nėra už ką jos smerkti. Juk „Eurovizijos“ dainų konkurse ne kartą įvairioms valstybėms atstovavo ne jų tautiečiai. Tačiau, kai Lietuvoje netyla aistros, susijusios su Tomaševskiu ir kitais lietuvių ir lenkų susidūrimais, jautri lietuvių reakcija man visiškai suprantama.
Nėra abejonių, jog kiekvienas konfliktas tarp kaimyninių tautų, tos pačios valstybės tautinės daugumos ir mažumos yra nenaudingas nei visai visuomenei, nei tautinėms mažumoms, nes didėja neapykanta, nepasitikėjimas, apsunksta praktinių problemų sprendimas. Tą pastaruoju metu ir pastebime. Prieštaravimai tarp lietuvių ir lenkų auga įvairiose srityse, o konstruktyviai, deja, jų nepavyksta išspręsti.
Bene didžiausias Lenkijos priekaištas Lietuvai – vis nepriimamas leidimas pavardes pasuose rašyti lenkiškai. Tiesą sakant šioje situacijoje man keistas lietuvių politikų karštas priešinimasis, kad būtų realizuota žmogaus teisė į pavardės rašymą originalo kalba.
Tačiau reikia pripažinti, kad karingą povyzą vienu ar kitu klausimu dažnai užima ne tik lietuvių, bet ir lenkų politikai. Pavyzdžiui, gana keistas yra lenkų politikų nuolat kartojamas argumentas, kad Lietuva blogina lenkų tautinės mažumos gyvenimo sąlygas, nori ją asimiliuoti. Mano nuomone, lenkams tikrai nereikėtų purkštauti dėl Švietimo įstatymo pataisų, kurios lenkų abiturientus įpareigos laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Juk bendras valstybinės kalbos egzaminas visoms tautinėms mažumoms yra europinė vertybė. Jei turkas ar prancūzas nori gauti Vokietijos abituriento atestatą, jis turi laikyti tokį pat vokiečių kalbos egzaminą kaip ir visi vokiečiai.
Atrodytų, jog paminėti dviejų tautų nesutarimai nėra tokie esminiai, kad katastrofiškai gadintų dviejų valstybių santykius. Tačiau reikia pripažinti, kad tiek mes, tiek lenkai gana jautriai reaguoja net į pačius mažiausius tarpusavio nesutarimus. Ir tikriausiai teisus yra istorikas Alfredas Bumblauskas teigdamas, kad pati lietuviškoji tapatybė yra antilenkiška, nes pagrindinis lietuvių tautos kūrimosi variklis buvo siekis atsiskirti nuo lenkų. Būtent todėl, pasak jo, atsiradus bent menkiausiam pretekstui lietuviai taip užsiplieskia ir supyksta ant savo strateginės partnerės Lenkijos. Telieka tikėtis, kad tiek tarp Lietuvos lenkų, tiek tarp lietuvių atsiras aktyvių ir išprususių žmonių, norinčių draugiškai gyventi Lietuvoje ieškant bendrų kompromisų ir bendro sutarimo. Nes jau verčiau Lietuva ir Lenkija būtų strateginės partnerės nei užsiimtų tokio pobūdžio konfliktais. Juk turime daug abiem šalims svarbių problemų: energetinio saugumo, santykių su Rusija ir kitomis Rytų kaimynėmis, kitokių reikalų.
Milda JUDELYTĖ
