Žurnalisto pastabos

Lietuvos tuštėjimo metas


Neneigsiu, kad man nusibodo po visuotinio gyventojų surašymo kilusi isterijos banga, jog mūsų nebeliko nė trijų milijonų. Vėliau paskelbti duomenys parodė, kad tie trys milijonai vis dar yra, ir visi vėl kiek lengviau atsikvėpė, o verksmai kuriam laikui nutilo. Tačiau inspiruota asmeninio šios savaitės patyrimo šįkart pati noriu pavirkauti apie lietuvių emigraciją.


Savaitės pradžioje sulaukiau vaikystės draugės, apie dešimtmetį gyvenančios Londone, skambučio ir kvietimo susitikti. Vedama smalsumo, kaip susiklostė seniai nematytos draugės likimas, nuskubėjau į susitikimą. Nenusakomos spalvos kelnėmis, blizgančiais juodais sportbačiais ir ryškia palaidinuke vilkinčios peroksidinės merginos buvo neįmanoma nepastebėti. Po dešimties minučių pokalbio mane jau buvo apstulbinę viskas: nuo aprangos detalių, elgesio manierų iki šlykščiai iškraipytos ir laužytų angliškų žodžių prikaišiotos lietuvių kalbos. Greitai sužinojau ir visą jos emigracijos istoriją. Į Londoną išvyko paskui vaikiną beveik nemokėdama anglų kalbos, ten įsidarbino indų plovėja vienoje greito maisto užkandinėje, draugas dirbo statybose. Prieš trejus metus susilaukė dukrytės, kadangi su draugu oficialiai nesusituokę, naudojasi visomis Anglijoje vienišoms motinoms teikiamomis lengvatomis ir nemato vargo. Apie grįžimą į Lietuvą net baisiausiame sapne nesapnuoja. Čia jai viskas blogai: darbų nėra, gyvenimo sąlygos prastos, žmonės nesišypso, padavėjos per lėtai aptarnauja… O ji mat esanti tokia europietė, kad sunkiai begalėtų prisitaikyti prie tokio Lietuvos gyvenimo. Nežinau, kiek kartų per mūsų pokalbį teko save valdyti, kad neišsprūstų žodis „tragedija“. Bet jis vis tiek išsprūdo, kai išgirdau, kad su savo trejų metų dukryte ji kalba tik angliškai. Pasak jos, taip elgiasi dauguma lietuvių Londone, mat jiems svarbiau, jog jų vaikai išmoktų angliškai nei prisimintų realiai gyvenime jiems nebebūsiančią naudingą lietuvių kalbą.


Išklausiusi tokius draugės komentarus tyliai galvojau, kad ne veltui emigracija laikoma didžiausia nekarine grėsme Lietuvai – mūsų demografinei plėtrai, ūkio augimui ir kultūrinio savitumo išsaugojimui. Ir tikriausiai tik mes čia esantieji naiviai tikime, kad daug emigrantų savo vaikams nuo mažų dienų stengiasi įskiepyti meilę tėvynei, o svarbiausia – gimtajai kalbai. Atrodo, jog realybė gerokai kitokia. Į užsienį išvykę žmonės, ypač jaunoji karta, greitai susitapatina su tenykšte kultūra ir ima manyti, kad gimtosios kalbos jiems nebereikia. Jaunuoliai tampa modernūs, „globalūs“, angliškai kalbantys ir mąstantys, manantys, jog lietuvių kalba yra mužikų kalba, trukdanti jiems gyventi, ir kad tik anglų kalba juos išgelbės.


Tiesa, dabar jau gelbės nebe tik anglų, bet ir vokiečių kalba. Iki šiol populiariausios emigrantų šalys Anglija, Airija, Norvegija turi rimtą konkurentę Vokietiją. Septynerius metus apribojimus įsidarbinti lietuviams taikiusi šalis pagaliau atvėrė savo darbo rinką. Vokiečiai išskėstomis rankomis laukia gydytojų, slaugių, aukštos kvalifikacijos specialistų. Neabejojama, kad išvykstančiųjų į Vokietiją srautas bus didelis. Taip spėti leidžia labai išaugęs tautiečių susidomėjimas vokiečių kalbos kursais.


Nors lietuvių emigracija vyksta jau pusantro šimto metų, dar nė vienu laikotarpiu mūsų tauta nemažėjo taip smarkiai. Galima įtarti, kad ateityje tempai tik spartės, ir ta kol kas išsaugota trapi dabartinė trijų milijonų riba gali labai greitai pradėti tirpti. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys filosofas Romualdas Ozolas taikliai pastebėjo, jog laikas kažkam imtis rašyti romaną „Lietuvos tuštėjimo metas“, kaip Jonas Avyžius anuomet parašė „Sodybų tuštėjimo metą“.


Tiesa, ne visi apžvalgininkai emigraciją vertina kaip blogį. Isteriškai kikenti privertė vienos žurnalistės pastebėjimas, kad jei žmonės „nusprendė nelikti savoje šalyje bedarbiais, reiškia tik viena: esame mobili, darbšti tauta. Mokame ieškoti išeičių“. O štai kita emigracijos temą gvildenanti apžvalgininkė svarsto, jog ne bėda, jei emigravusių tautiečių gretas ateityje papildys kitų tautybių žmonės. „Aš visai gražiai įsivaizduoju kokį nors juodaodį vaiką, giedantį ne tik „Tris milijonus“, bet ir „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Gera vieta tuščia nebūna, geri piliečiai tampa ne tik tie „pagal kilmę“, bet ir natūralizacijos būdu“, – įsitikinusi ji.


Manau, daugumos mūsų nežavi idėja, kad po keliasdešimties metų lietuvių odos spalva bus žymiai margesnė, o mėlynakių šviesiaplaukių lietuvaičių bus gerokai mažiau, deja, kovoti su tuo beprasmiška. Reikia pripažinti, kad daugeliui emigravusiųjų tėvynės jausmas yra išmuštas ir įsigalėjęs net priešiškumas savo valstybei. Tiesa, būtina pastebėti, kad tokios nuotaikos būdingos ir nemažai daliai Lietuvoje gyvenančių žmonių. Todėl tikriausiai reikia liautis skirstyti mūsų piliečius į gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje. Nes, kaip kažkas gražiai pastebėjo, skiriamoji linija eina kitaip: tarp tų, kuriems Lietuvos valstybė – vertybė, ir tų, kuriems namai ten, kur sočiau maitina. Įsipareigojusiųjų Lietuvos valstybei yra ir Lietuvoje, ir užsienyje, neįsipareigojusių – irgi visur…


Milda JUDELYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių