Žurnalisto pastabos

Dėmesio kaina


Praėjusią savaitę respublikinėje spaudoje pasirodžiusios publikacijos apie Lietuvos įvaizdžiui iššvaistytus milijonus vėl įsiutino ir taip dėl valdžios išlaidų širstančią liaudį. Skelbiama, esą per keliolika metų šalies blizgesiui įvairiuose projektuose pateikti prireikė kelių šimtų milijonų litų. Tiesa, iki šiol iki galo neįgyvendinta nė viena reklaminė kampanija, kuri būtų privertusi kitas šalis atkreipti dėmesį į Lietuvą.


Prieš gerus trejetą metų dar vadovaujant G. Kirkilo Vyriausybei netikėtai išdygusi koncepcija „Lietuva – drąsi šalis“ tuokart pati liko it reklama. Įvaizdžio formavimo kampanija įsiminė nebent keistoku šalies logotipu, kuriame iš įvairiaspalvių kubelių sudėliotas Lietuvos žemėlapis. Šį prisimenantys suskubtų pastebėti, kad daugumai jis tuos keliskart per televiziją ir tematytas. Taigi, drąsios šalies įvaizdis išgaravo patyrus visišką fiasko, šio, žinoma, nepamirštant pridengti sunkmečiu.


Konstatuojama, kad formuodamos Lietuvos įvaizdį institucijos, neturėdamos aiškios ir visiems priimtinos vizijos, dar 2005–2008 m. atskiriems šalies įvaizdžio projektams neefektyviai panaudojo apie 63 mln. Lt. Ką jau kalbėti apie surūdijusiais vamzdžiais ar nevykusiais lazerių šou ant Vilniaus arkikatedros pasibaigusią 2009-ųjų Lietuvos – Europos kultūros sostinės – programą. Ši metų trukmės (neskaičiuojant kelerius metus prieš ją ir po jos trukusių aimanų dėl „per mažai“ lėšų) atsiėjo apytikriai šimtą milijonų. Laimei, Lietuva išsisuko nemažą dalį lėšų gavusi iš ES institucijų.


Tiesą sakant, postringauti apie abstrakčiai kultūrai skirtas lėšas galima iki pamėlynavimo. Ypač kai šiai sričiai skirtus pinigus tuoj pat ima skaičiuoti pensininkai ir jų užtarėjai, bedarbiai ir tie, kurie uždirba tik tiek, kad nenumirtų iš bado. Juk ir tą trokštamą įvaizdį ne statulomis, logotipais ar komercininkų kišenėse nusėdusiais pinigais turėtume pelnyti.


Kita vertus, naujai išrasti kultūriniai dviračiai vis nenurungia senojo. Ne taip seniai vienas šalies pramogų verslo atstovas šyptelėjo, jog kad ir ką bedarytum, užsienyje prisistatydamas esąs iš Lietuvos, vis tiek išgirsti tą pačią repliką – „Oh yes, Sabonis!“ Ką jau darysi… išspaudi šypseną, it diplomatas pagiri užsienietį pašnekovą už tarptautines žinias ir susimąstai: o gal tikrai kultūros milijonai pavirto kieno nors vilomis vilaitėmis, kad geriausią įvaizdžio programą dešimtmečius „transliuoja“ krepšinio legendos?


Tiesa, būtent tarptautinio lygio krepšiniui lietuvių tauta šiukštu nelinkusi pasišiukšlinti. Planuota, kad šiuo metu vykstančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui pasirengti prireiks apie 200 mln. eurų – maždaug 700 mln. litų. Be kita ko, vien naujų pramogų arenų Kaune ir Klaipėdoje bendra sąmata netilpo į 200 milijonų litų. Dėl užsitęsusių ginčų vis dar neaišku, kiek atsiėjo uostamiesčio „Švyturio“ arena. Esą preliminari projekto vertė siekia 74 mln. litų, nors planuota išleisti pora dešimčių milijonų mažiau. O į Kauno „Žalgirio“ areną pinigai merkti nebeskaičiuojant, kad tik neužsitrauktume tarptautinės gėdos, pakvietę Europos krepšinio dievus rungtis ant dar nesustingusio cemento. Gėdos išvengėme už 169 milijonus litų. Tačiau tautiečiai ant šių skaičių kažkodėl nepyksta. Gal todėl, kad krepšinis mums visgi dievybė, o gal suvokdami, jog jei ne toji religija, minėtos arenos ir toliau stūksotų tik strateginių planų kūrėjų vaizduotėje.


Kad vaizduotės pakanka pirminėms idėjoms virsti tikrove, neblogai iliustruoja mūsų rajono pavyzdys. Štai Savivaldybės vadovai rajono įvaizdžiui formuoti rado naujų terpių. Kad ir pačių paprasčiausių – atėjus rugsėjui rajono ugdymo įstaigoms bei kitoms institucijoms padovanoti po Klaipėdos rajono herbą – jų iš viso pagaminta 100. Beje, absoliuti dauguma vietinių nežinojo, kad tai tas pats Gargždų miesto herbas. Ar ne švietėjiška idėja mūsų visų įvaizdžiui gerinti? Tebūnie tokia ir politinę paraštę turinčios teritorinės atributikos sklaida, tačiau ir toji pas mus kažkodėl buvo primiršta. Į pagalbą siūlydami rajono reprezentacinę atributiką suskubo ir „Bangos“ skaitytojai. Ne auksiniais medaliais, o paprasčiausiomis gamtos dovanomis siūlydami apdalinti garbingus rajono svečius. Juk kartais gražiems užmojams įgyvendinti nereikia didelių investicijų. Ar tuntams apskelbtų naujų rajono tobulinimo idėjų neteks iškeliauti kartu su valdininkų portfeliais, kaip tik šiuo metu turėtų aiškėti. Tik vienu neabejoju – šiuokart nuskambėsime plačiau nei bandytume save reklamuoti investuodami milijonus.


Jolanta VENSKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių