Žurnalisto pastabos
Nuo pragaišties biurokratinės
Žmonės iš Lietuvos emigruoja ne tik dėl prastų pragyvenimo sąlygų, žeminančių minimalių atlyginimų. Žmonės nebeištveria sumaišties mūsų šalies įstatymuose, biurokratinėse pinklėse, pagaliau pačių žmonių santykiuose. Kai vienas kitą siekia apgauti, liaudiškai tariant, perspjauti. Žmonės yra pavargę nuo politikavimo, nuo atsainaus kai kurių vietinės valdžios atstovų požiūrio į kasdienes problemas. Žmonės net neturi kam išsisakyti ir valstybinėse institucijose nebesitiki būti išgirsti. Jei dar kuo žmonės tiki, tai viešumu, žiniasklaidos, ir būtent vietinės, galia.
Tai ne mano samprotavimai. Tokius skaudžius apmąstymus paskambinusi į redakciją išsakė viena patyrusi pašto darbuotoja. „Patikėkit, per dieną aplankau labai daug žmonių, nuolat bendraudama žinau, kuo ir kaip žmonės gyvena. Pamatytumėt, kaip jie laikraščio trečiadieniais ir šeštadieniais laukia! Jei dar kur gali kreiptis, pagalbos tikėtis, tai redakcijoje“, – apibendrino paštininkė.
„Padėkit. Gelbėkit“, – dažni skaitytojų kreipiniai į žurnalistus. Tarsi nuo pragaišties amžinosios žmonės prašo apsaugoti nuo šalia įsikūrusių ar besikuriančių pavojingų sveikatai įmonių, vėjo jėgainių, šiukšlių mokesčio, skalūninių dujų žvalgybos, girtuokliaujančių kaimynų, neremontuojamų kelių ir pan. Žinoma, vieni pagalbos prašymai perdėtai asmeniški, nepamatuoti, bet didžioji dauguma atspindi elementarios informacijos stoką, valdžios institucijų negebėjimą atsiliepti į gyventojų poreikius ir išspręsti problemą iš esmės.
Štai kad ir Ežaičių kelio asfaltavimas. Beveik dešimtmetį pažadais žmonės vedžiojami už nosies. Arba nereikėjo suteikti vilties, arba reikėjo to reikalo nevilkinti vis masinant naujomis europinės pagalbos perspektyvomis. Dabar ir Vėžaičių seniūnija užspiesta į kampą, kai dėl kelių milijonų litų varžosi kelios seniūnijos gyvenvietės. Ir visų lūkesčiai apvilti. Tarp seniūnijos bendruomenių paskleistas įtarumo šešėlis, gal kas juos nori sukiršinti? Kai taip tampomasi, vėliau ir gerą sprendimą rajono Taryboje priėmus nepasitikėjimas valdžios veiksmais vis tiek išlieka. Ir tada vėl ir vieniems, ir kitiems – apmaudu.
Gargždų bendruomenės aktyvistai kelerius metus laužę galvas, kaip suaktyvinti miesto visuomenę, kaip modernizuoti rajono centro veidą, kaip sutvarkyti parką ir kt., irgi jaučiasi nepakankamai įvertinti ir įžeisti, nes turintys įrodinėti, kad jų stimulas dėl daugiafunkcio centro vietos parinkimo nėra privatus interesas ir kad jie yra daug naudingo miesto labui nuveikę. Čia tinka posakis, kad tikslui pasiekti visos priemonės geros. Dabar jomis naudojasi tiek bendruomenė įrodinėdama, tiek Savivaldybė atsišaudydama.
Vėžaičių bendruomenė vargsta teismuose siekdama įrodyti, kad netoli gyvenvietės ketinama įrengti stambiagabaričių, buityje susidarančių pavojingų ir kompostuojamų atliekų aikštelė pablogins gyvenimo kokybę, kels pavojų sveikatai. Kažkur gi tas atliekas vis tiek reikėtų kompostuoti, toks objektas technologijų amžiuje neišvengiamas. Tačiau vėlgi – šios istorijos pradžioje žmonės pasijuto, kad jų nuomonės niekas neklausia, kad naudojamasi atitinkamų įstatymų spragomis. Tad suskato ginti savo interesų net teismuose. Na, kad ir privačių interesų, betgi demokratinėje valstybėje tai turėtų būti normalu. Nenormalu, kad Lietuvos įstatyminė bazė yra tokia, kad nebeįmanoma suprasti, kas galima ir ko negalima. Tad nuostabos nebekelia ir teismo sprendimai, kuriuos abi pusės supranta taip, kaip kuriai atrodo.
Štai kovo pradžioje Juodkrantėje pradėtas griauti žuvies restoranas. Jo vietoje menininkai yra kviečiami sukurti skulptūrą, kuri iliustruotų Lietuvos biurokratinį absurdą. Šia iniciatyva siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į paradoksalų Lietuvos administracinio aparato veikimą, kai dėl ydingos skirtingų institucijų komunikacijos ir bendradarbiavimo galiausiai nukenčia gyventojai. Kai kurie neringiškių statiniai, iškilę gavus visus būtinus statybos darbų leidimus ir juos suderinus su miesto ir kitomis valdžios institucijomis, po kelerių metų, teismo nutarimu, pripažinti nelegaliais ir privalo būti nugriauti.
Žmonės tikrai „neįsikerta“, kokios yra biurokratinių kliūčių taisyklės. O nuo šios pragaišties galėtų išgelbėti tik Lietuvos Seimas, jei peržiūrėtų ar kurtų pasitikėjimą keliančius, vienas kitam neprieštaraujančius įstatymus.
Vilija BUTKUVIENĖ
