Žurnalisto pastabos
Apie kruopelytę
Prieš penkerius metus švenčiant Gargždų miesto jubiliejinį gimtadienį siekiant įprasminti sukaktį pateikta ir įgyvendinta idėja itin nusipelniusiems asmenims suteikti Gargždų miesto garbės piliečio vardą.
Nuostatuose tarsi jaučio odoje visko nesurašysi. Kiekvienais metais svarstant kandidatus šiam garbingam vardui suteikti iškyla vis naujų, gal ir nenumatytų aspektų. Dažnai diskusijų sukelia pats pavadinimas. Berods 2003 metais, kai buvo apsispręsta, jog tokia regalija reikalinga, svarstyta, kaip ją įvardinti: Gargždų miesto ar Klaipėdos rajono?
Mat esame nuskriausti tuo požiūriu, kad esame vienintelis Lietuvoje rajonas, kuris vadinamės ne pagal rajono centro pavadinimą. Neretas Lietuvos gyventojas yra šventai įsitikinęs, kad mūsų rajono centras yra Klaipėda. Net vienoje ministerijoje prieš kelerius metus teko matyti ant sienos pakabintą žemėlapį, kuriame būtent taip ir pažymėta. Gargždams tiesiogiai ir netiesiogiai dažnai tenka įrodinėti esant administraciniu centru su savo Taryba ir Savivaldybe. Viena partija prieš 2004-ųjų Seimo rinkimus net buvo pasišovusi Gargždams iškovoti rajono vardą. Bet kai rinkimų nelaimėjo, įkarštis atslūgo, o dar, pasirodo, kad daug biurokratizmo, kuris nemažai kainuoja. Tad taip ir likome it musę kandę.
Taigi prieš penkerius metus galvosūkis, kaip pavadinti garbingą vardą, buvo išspręstas Gargždų miesto naudai. Tuo norėta garsinti Gargždus, įrodyti miesto svarbą kitų rajono centrų požiūriu. Juk vietovės niekas kitas taip neišgarsina, kaip tik žmonės ir jų darbai. Asmenybės, kurioms suteikiamas garbės vardas, atstovauja ne tik Gargždams, bet ir rajonui. Tas pavadinimas tik simbolinis. Šiemet pasiūlyti šiam garbingam vardui yra trys nominantai, o du iš jų yra ne gargždiškiai, bet jų veikla yra praaugusi net mūsų rajono ribas, ir nepastebėti to, ir nepagerbti tokių žmonių yra neįmanoma. Kalbu apie priekuliškę rašytoją, Mažosios Lietuvos būties puoselėtoją pedagogę Editą Barauskienę, gamtos mylėtoją, Endriejavo istorijos žinovą, taip pat kelių knygų autorių ir pedagogą Antaną Žemgulį. Be šių įvardintų nuopelnų, jie turi dar vieną šiais laikais labai retą, išskirtinę, bet itin sektiną savybę – jie yra labai pilietiški žmonės, viešai reiškiantys savo nuomonę ir aktyviai dalyvaujantys, o ne stebintys visuomeninius procesus.
Manau, ne pats vardo pavadinimas turėtų būti mūsų diskusijų ašis. Svarbiausia, kad tie, kurie siūlo suteikti tokį žmogaus gyvenimo įvertinimą visų pirma jaustų didžiulę atsakomybę ir pasvertų visus už ir prieš. Rajono gyventojai vangiai dalyvauja šioje iškilioje intencijoje. Dažniausiai tuo suinteresuotos visuomeninės organizacijos, politinės partijos, švietimo, kultūros įstaigos, kartais seniūnijos. Iniciatyvos visada sveikintinos, kandidatų galima siūlyti neribotai, tačiau Savivaldybės taryba turi sudariusi atrankos komisiją, kurios atsakomybei tenka filtravimo pareiga. Ne kiekvienas siūlymas privalo būti tenkinamas ir pateikiamas Tarybai. Vertėtų komisijai turėti tvirtą stuburą, paisyti nuostatų reikalavimų. Juk jei kandidatūrai ir nebus pritarta, tai ne pasaulio pabaiga, juk tas žmogus nebus nuvertinamas. Tiesiog gal per jaunas, gal per mažai visuomeninėje veikloje dalyvavęs, gal vėlesniems metams atidėti tos kandidatūros svarstymą ir t. t. Dėl to niekas neturėtų įsižeisti. Svarius pastebėjimus mūsų laikraštyje šiuo klausimu maždaug prieš tris savaites išsakė istorikė gargždiškė Janina Valančiūtė. Mokėkime įsiklausyti į protingas pastabas.
Verdiktą suteikti ar nesuteikti vienam ar kitam kandidatui garbės piliečio vardą paskelbia Klaipėdos rajono savivaldybės taryba. Manau, kad po to visos diskusijos turi būti baigtos.
Tačiau vieną momentą ateičiai norėčiau pastebėti: garbės vardas neturi būti „pririšamas“ prie darbo pareigų. Už darbą mes gauname atlyginimus, už gerai atliekamą – premijas.
Garbės vardą nušviečia kruopelytė idealizmo, tai, kas padaryta nesiekiant jokios naudos ir jokio įvertinimo.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
