Žurnalisto pastabos
Ar esame šeimininkai?
Jau kitą savaitę darbą pradės naujai išrinkta Klaipėdos rajono savivaldybės taryba. Trečiadienį vyksiančiame pirmajame Tarybos posėdyje turėtų paaiškėti ir naujas rajono meras. Tikitės kardinalių pokyčių? Vargu. Klausite, iš kur tas išankstinis pesimizmas? Jį skatina vidinė nuostata, kad rinkimai beveik neįnešė gaivaus oro į partijų vidaus virtuves. Vidaus intrigų padaugėjo, tačiau demokratijos – ne. Ir apskritai, mano nuomone, Lietuvoje klasikinė tezė, jog tikroji demokratija prasideda nuo savivaldos, negalioja. Mūsų šalyje veikianti savivaldos sistema neleidžia mums jaustis ir būti savo miesto, savo rajono šeimininkais.
Dalyvavau rinkimuose, domėjausi partijų sąrašais, jų programomis, balsavau atsakingai, nes nebuvo tas pats, kokią valdžią išsirinksime. Bet rinkimai baigėsi, ir supratau vieną nuliūdinusį dalyką: po savivaldybių tarybų rinkimų visuomenė iš esmės yra nušalinama nuo vietos valdžios. Ne mūsų balsai, o partijų vidiniai susitarimai, koalicijų dėlionės lems, kas taps rajono meru. Apmaudu pripažinti, bet net ne visada mūsų balsai lemia ir Tarybos sudėtį. Pavyzdžiui, du seniūnai – Juozas Lingis ir Nijolė Ilginienė mandato atsisakė, tad jį pagal sąrašą gaus konservatorė Vida Ronkaitytė. Žmonės tikėjo Seimo nariu Petru Gražuliu, atidavė jam daugybę balsų. Ne paslaptis, jog daugelis deklaravusiųjų pasitikėjimą juo įsivaizdavo naujuoju rajono meru. Deja, Seimo narys partijos Tvarka ir teisingumas partijos sąraše buvo tik gardus masalas. Realaus jo darbo
savivaldoje nepamatysime, nes savo vietą jis užleido tvarkiečiui Martynui Pociui. Sakote, kad nebalsavote už juos? Jau minėjau, jog mūsų balsai dar ne viską reiškia.
Mūsų šalies savivaldoje ydingi ne tik visuomenės nušalinimas nuo vietos valdžios, bet ir vietos valdžios atskaitomybė gyventojams. Meras realiai atlieka vykdomosios valdžios funkciją, nors turėtų būti strategas, idėjų generuotojas. Administracijos direktorius lyg taip pat yra vykdomoji valdžia, bet iš esmės kartais kyla įspūdis, jog jo sprendimai svarbesni nei mero. Tarybą jau seniai kontroliuoja ne ją išrinkę žmonės, bet… pati taryba. Tokia sistema nuplauna atsakomybę. Keistai atrodo, kai meras aiškina, jog nieko negalėjo pakeisti, nes taip nubalsavo taryba. Administracijos direktorius aiškina, kad nieko negalėjo padaryti, nes taip liepė meras. O taryba apskritai niekam neprivalo aiškintis, todėl dažnai su gyventojais net nemato reikalo tartis. Žodžiu, niekas už nieką neatsakingas.
Rezultatas liūdnas. Žmonės yra nusivylę vietos valdžia ir netiki, jog jos sprendimai turi įtakos jų gyvenimui. Štai Pilietinės visuomenės instituto atlikta gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau kaip šešiasdešimt procentų gyventojų mano, kad savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį arba apskritai jokio jų gyvenimui. Palyginti su kitomis postkomunistinėmis valstybėmis, Lietuvoje pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Nusivylimą vietos valdžios institucijomis lemia ribotos piliečių galimybės dalyvauti savivaldoje. 80 procentų gyventojų mano, kad negali daryti jokios įtakos savivaldybių sprendimams. Sprendžiant vietos savivaldos klausimus aktyviai savo nuomonę reiškia iki 5 proc. gyventojų, o kitose Europos Sąjungos šalyse skundžiamasi, kad aktyviai vietos savivaldos reikaluose dalyvauja tik trečdalis gyventojų. Nedžiugina ir rinkėjų aktyvumas renkant vietinę valdžią. Per šiuos savivaldos rinkimus Lietuvoje prie balsadėžių atėjo beveik 45 proc. rinkėjų. Šiuo skaičiumi buvo džiaugiamasi. Tačiau palyginus rinkėjų aktyvumą kitose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur vietinės valdžios rinkimuose dalyvauja 60-70 proc. rinkėjų, visai nėra kuo džiaugtis.
Tiesą sakant man atrodo, kad menką gyventojų aktyvumą savivaldos rinkimuose, jų netikėjimą, jog vietos valdžia gali daryti įtaką jų gyvenimams, lemia ne tik nusivylimas valdžia, bet ir pilietiškumo trūkumas. Pilietiškumo sąvoką čia vartoju omenyje turėdama žmonių rūpinimąsi ne tik asmeniniais, bet ir savo kiemo, mikrorajono, miesto, rajono reikalais. Esu įsitikinusi, kad pilietiškumas prasideda nuo pažinties su kaimynais, noro bendrai tvarkytis namą, kiemą, dalyvavimo vietos bendruomenės veikloje. Stebint į redakciją su įvairiausiais skundais besikreipiančius žmones dažnai kyla įspūdis, jog dėl kiauro stogo, nenuvalytos gatvės ar smėliu nepabarstyto šaligatvio jie mieliau rašytų laišką į Seimą ar Prezidentūrą nei kreiptųsi į namų bendrijos pirmininką ar seniūną. O kartais problemai išspręsti reikėtų tik trupučio daugiau asmeninės iniciatyvos. Tas pats principas galioja ir kalbant apie mūsų įtaką vietos valdžiai. Taip, mes neturime lemiamo balso partijų vidiniuose susitarimuose, koalicijų dėlionėse, mero paskyrime. Bet mes turime visas galimybes aktyviai sekti Tarybos narių darbą, domėtis savo kiemo, gatvės, miesto, rajono problemomis, nebūti abejingiems, kai sprendžiami visam rajonui svarbūs klausimai. Tik tokiu būdu, nepaisant ydingos savivaldos sistemos, pasijusime savo miesto ir rajono šeimininkais.
Milda JUDELYTĖ
