Žinomas žurnalistas Gargždų muziejui dovanojo tris eksponatus
Šią savaitę Gargždų krašto muziejui buvo perduoti trys vertingi eksponatai: XVII a. prūsiška moneta bei du akmeniniai artefaktai: grūstuvė ir odos ar medžio apdirbimo įrankis. Šiuos eksponatus Gargždų apylinkėse rado ir muziejui padovanojo žurnalistas, kraštotyrininkas Denisas Nikitenka.
Rado monetą ir išsaugojo gyvybę
Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė bei istorikas Marius Mockus džiaugėsi tokiais vertingais eksponatais ir akcentavo, jog muziejus tokių dar neturėjo. D. Nikitenkos dovanota XVII a. prūsiška sidabro spalvos moneta bus pirmoji tokia sena moneta Gargždų krašto muziejaus fonduose. Monetą žurnalistas, kraštotyrininkas rado kovo viduryje vaikščiodamas po Kalniškės piliakalnį. „Lipdamas laiptais pamačiau išrautą kelmą ir pradėjau žiūrinėti aplink jį. Pamačius monetą pirma į galvą šovusi mintis buvo, kad tai bus kažkieno numesta rusiška kapeika. Visa laimė, jog prieš ją paimdamas nufotografavau, nes bandant pakelti moneta skilo į 4 dalis. Kruopščiai jas surinkau ir važiavau namo kirbančia širdimi. Buvo labai smalsu daugiau apie ją sužinoti“, – pasakojo visą savo laisvalaikį kraštotyrai skiriantis vyras. Rastos monetos nuotraukas jis paskelbė „Facebook“ socialinio tinklo grupėje „Istorijos ieškotojų klubas“, kuri vienija daug istorija besidominčių žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Grupės nariai per gerą pusdienį išsiaiškino, jog tai XVII a. prūsiška moneta. Monetos radimo dieną prisiminęs žurnalistas dabar jau šypsojosi ir sakė, kad ji buvo lemtinga: „Tądien buvo mano gimtadienio išvakarės, pajūryje siautė audra, vėjas buvo didžiulis. Po sėkmingo pasivaikščiojimo Kalniškės piliakalnyje aš dar nutariau aplankyti Maciuičių piliakalnį. Jau grįžtant prie automobilio visai prieš mane nuvirto medis su elektros laidais. Tik per stebuklą likau gyvas. Tad gimtadienio proga gavau dvi dovanas: istorinę monetą ir išsaugotą gyvybę.“
Restauracija – aukštasis pilotažas
D. Nikitenka stebėjosi, kad jam pavyko rasti istorinę monetą, nes ji tokia trapi, kad būtų užtekę ant jos užlipti varnėnui ar kitam paukščiui, ir būtų ją visiškai sutraiškęs. „Iki šiol, manau, jog stebuklas, kad imant monetą, ji suskilo tik į keturias dalis, nes yra plonytė kaip popierius, nesveria nė pusės gramo. Kai restauratorė ją palietė savo darbo įrankiu, moneta skilo dar į dvi dalis“, – prisiminė savamokslis tyrinėtojas. Jis pasakojo, kad itin sudėtinga buvo monetos restauravimo procedūra, kurią atliko Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyriaus restauratorė Jolanta Mažeikaitė. „Iš pradžių visą savaitę moneta buvo tvirtinama specialiu polimero tirpalu, kuris sodrina metalą. Tada ji buvo kruopščiai valoma, suklijuota iš visų suskilusių dalelių ir padengta specialiu vaško sluoksniu. Mano akimis, tai aukštasis pilotažas“, – apie restauravimo subtilybes kalbėjo D. Nikitenka. Jis vylėsi, jog muziejų lankytojai žvelgdami į eksponatus už stiklo suvokia, koks ilgas kelias yra nuo jų radimo, restauravimo iki pateikimo ekspozicijoje.
Radiniai – tūkstantmečių senumo
Be minėtosios monetos, D. Nikitenka Gargždų krašto muziejui padovanojo dar ir du savo rastus akmeninius artefaktus: grūstuvę (bronzos – geležies amžius) ir odos ar medžio apdirbimo įrankį (neolito – geležies amžius). Tai pirmieji tokie eksponatai Gargždų krašto muziejaus fonduose. Mat muziejuje eksponuojamos parodos „Pradžių pradžia“ archeologiniai geležies amžiaus radiniai iš Klaipėdos rajono yra skolinti iš kitų muziejų, pats muziejus to laiko radinių iki šiol neturėjo.
Odos ar medžio apdirbimo įrankį žurnalistas rado šalia į Miniją įtekančio Aukštupio upeliuko. „Pamačiau šį daiktą ir pagalvojau, kad kažkas įdomaus. Vienas žymiausių akmens amžiaus specialistų Lietuvoje, archeologas prof. habil. dr. Algirdas Girininkas iškart pasakė, jog tai vertingas eksponatas. Spėjama, kad šis daiktas buvo skirtas kailiams arba medžiui minkštinti“, – pasakojo vyras. Kitą akmeninį artefaktą – grūstuvę – D. Nikitenka rado vaikščiodamas netoli Eketės piliakalnio po laukus. Įdomi detalė, kad ant grūstuvės yra išskaptuotas kryžiaus ženklas. Kraštotyrininko mėgėjo manymu, taip daikto savininkas buvo pažymėjęs savo nuosavybę. „Atrodo, kas čia tokio – akmenukas? O, pasirodo, jis tarnavo žmogui prieš kelis tūkstantmečius. Kiek jis šiandien galėtų papasakoti apie žmones, kurie juo naudojosi, jų gyvenamąją aplinką. Įsivaizduokit, kiek žmonės turėjo įdėti darbo, kol nušlifavo taip, kad jį būtų patogu laikyti rankoje. Ant plokščio akmens protėviai paberdavo grūdus ir tokiomis grūstuvėmis juos sutrindavo į miltus“, – vartydamas grūstuvę rankose kalbėjo D. Nikitenka.
Ragina patiems kurti istoriją
Kraštotyra besidomintis žurnalistas teigė, jog pavasaris – pats tinkamiausias metas lankyti piliakalnius ir ieškoti istorinių radinių. Mat žolės dar nėra, vyksta įvairūs žemės darbai, talkos, žemė yra sujudinama ir jos paviršiuje galima rasti įdomių daiktų. Jau 22 piliakalnius Klaipėdos krašte aplankęs D. Nikitenka teigė, jog pusę darbo prieš išvykas jis atlieka namie. „Pirmiausia perskaitau visą apie planuojamą lankyti piliakalnį randamą informaciją, peržiūriu, kokie archeologiniai tyrimai jame buvo atlikti, pasidomiu, kur buvo įsikūrusi gyvenvietė, kur laidoti žmonės. Tik išanalizavęs visą informaciją važiuoju į vietą ir ten jau dairausi kokio radinio“, – pasakojo vyras. Gargždų krašto muziejui padovanoti eksponatai – ne vieninteliai D. Nikitenkos radiniai. Kretingos istorijos muziejui jis yra padovanojęs grūstuvę, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui – seną medsukį, Palangos gintaro muziejui – Madagaskaro opalą, kurio muziejus neturėjo savo kolekcijose. Kraštotyrininkas mėgėjas oficialiai muziejams eksponatus dovanoja savo ir sūnaus Emilio vardu. Tiek D. Nikitenka, tiek Gargždų krašto muziejaus darbuotojai ragina rajono gyventojus neįprastus radinius visada atnešti į muziejų. „Mes pasirūpinsime, jog jie būtų ištirti, nustatyta jų vertė. Kiekvienas galime prisidėti prie savo krašto istorijos kūrimo. Esame jaunas muziejus, tad savo fondus galime kurti visi“, – ragino muziejaus direktorė S. Bučnytė.
