Žemaičiū tautinē rūbā

Straini esam mes žemaitē,

Graži mūsū apdarā,

Ka i švente kur išēnam,

Gan atrodom naprastā.

Ilgi roike lig pat žemes,

Drūžiavota išausti,

Baltū linū kvartūgioka,

Tulpių raštas išsiūti.

Liniavuotas baltas bliuskas,

Monkietokas parauktās.

Vo šlebikes longalūtas

Apjūs lymeni gražē.

Unt galvū nešiuo mergelės

Karūnas iš kaspinū.

A ta jaunas, a ta senas

Su karoles gintarū.

Tik je motreškas žanotas,

Ka i jaunas da visā,

Su koskeliem a kiaporėm

Apriš galvas apvalē.

Seniau audavos klumpokās,

Glūsne mede išdrožtās,

Vo daba su kamašokas,

Iš skūrikes pasiūtās.

Poike rėdos i mūs vyra:

Marškine baltū linū,

Šalbierkeles longalūtas,

Užriš jūstas unt anū.

Kelnes iš drūiūta mila.

Skrybėloka unt galvū.

Batā blizgontis skūrenē,

Burnosā lig pat kenkliū.

Graži rūba žemaiteliū,

giarū kraučiu pasiūti.

Tarp aukštaičiū, latviū, lenkū

Tikrā esam saviti.

Alduona MARTINKIENĖ (Klaipėdas rajuons, Siuraičiu kaims)

Poslapė surėktavuojė Vīda VALAITĪTĖ-IVACHNENKO

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Kodėl neplojame?

Užriestos nosys, kalbėjimas tarsi iš aukšto, nepasilabinimas. Ar nesate susidūrę su tokia situacija, kai buvę jūsų kolegos, draugai, kaimynai ar…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar susipažinote su naujuoju Darbo kodeksu?