Vidinio pasaulio išgyvenimai – vertingi
Tenka pokalbiuose tarp žmonių nugirsti savotiškų vertinimų. Esą ką gi tas vargšelis gali? Jam jau nereikia klausytojų, draugų. Atseit jau toks senas, kad vienas kalba su savimi.
Tokių vyresnio amžiaus žmonių sutinkame, nes dauguma gyvena vieniši, bet jie įsivaizduoja, kad kažkas juos girdi, kalbina. Jiems nereikia ieškoti pašnekovo. Kartais iš tokių žmonių nuvertinimo nusijuokiama, kad žmogus kažkada buvęs sąmojingas, pastabus, o štai pasibeldė senatvė ir tapo kitoks. Bendraamžiai pamažu išėjo į Amžinybę, ir jis liko vienas kaip pirštas. Betgi žmogus vis tiek yra linkęs bendrauti. Atsiveria jaunystės atsiminimai, brandaus žmogaus išlikę bendravimo įgūdžiai.
Gausu pavyzdžių, kuriuos patiria kūrinių veikėjai, yra grožinėje literatūroje. Ypač žmogaus vidinio pasaulio išgyvenimus patiria skaitytojai, paėmę į rankas Valdo Papievio psichologinį romaną „Brydė“. Knyga sukėlė įdomių vertinimų. Ypač herojų vidinė kalba, išorinio pasaulio vertinimo kriterijai. Diskusijose yra ir tokių minčių: „Neturi drąsos kaltinti ir kaltini pats save, bet tai – ne krikščioniška atgaila už svetimas nuodėmes, tai – laimė, nes kaltindamas sprendi ir apsisprendi, o tu tarp vienų ir kitų, tu – nei su anais, bet ne pats su savimi. Nedrįsti sakyti tiesos, o nemoki meluoti, tada grauži pats save, inkšti tarytum šunelis.“
Kiek šiose eilutėse pasakyta ir, manyčiau, nereikia nuvertinti žmonių vidinės kalbos, to atviro pakalbio, į kurį būtina įsiklausyti.
Albinas KLIZAS
Publicistas
