Vėžaičių dvaro sodas: telinguoja pušelės

Baigęs mokslus į Klaipėdos sritį atvažiavau 1952 metais ir apsigyvenau Samališkės bandymų stotyje. Per 64 metus Vėžaičiai pasikeitė iš esmės.

Kolūkio laikai

Važiuodamas nuo Gargždų pusės pirmiausia pamatai dvaro vartus ir mūrinį sargo namelį, kurį gyventojai vadino skardinbučiu, ir didelį sodą, apsodintą aukštomis eglėmis. Eglės susirgo ir išdžiūvo. Dabar jų vietoje auga pakelės uosiai.

Tuo metu Vėžaičiai priminė bažnytkaimį. Šalia bažnyčios buvo dvaras su Nausodžio bei Vėžaičių kaimais. Miestelio centre buvo lentpjūvė ir karčiama. Kelio į Veiviržėnus kryžkelėje buvo įsikūrusi ekonomiškai silpno „Vėžaičių“ kolūkio kontora. Dabartinės Žirgupalio gatvės pradžioje buvo kolūkio technikos kiemas, kalvė ir sandėlis, o dvaro pastatuose – Klaipėdos rajono mašinų traktorių stotis (MTS). Ją panaikinus buvo įkurta Melioracijos statybos valdyba (MSV). Tarybų valdžia griovė tremtinių namus ir perkėlė į Vėžaičius. Viename name, kur dabar laidojimo patalpos, buvo apylinkė, biblioteka, paštas, dviejuose apgyvendino MSV darbuotojus. Elektrą gaudavo tik vakarais iš MTS dyzelinės elektrinės.

Vėžaičių filialas ir eksperimentinis ūkis

1964 metais Samališkės bandymų stotis persikėlė į Vėžaičius. Dvaro sodo žemėje buvo pastatyti bandymo stoties rūmai ir pirmas dviaukštis namas mokslininkams. Po metų Vėžaičiuose buvo įkurta Samališkės zoninė agrocheminė laboratorija, o jos darbuotojams pastatytas triaukštis gyvenamasis namas. Samališkės bandymų stotis plėtėsi ir išaugo į Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialą. Tuo metu kolūkis buvo panaikintas ir įkurtas eksperimentinis ūkis, o MSV iškelta į Gargždus. Likęs mechanizacijos kiemas su dirbtuvėmis ir sandėliais perėjo eksperimentinio ūkio žinion. Užtvenkus Skinijos upelį, išsiliejo 10 ha tvenkinys. Sovietmečiu buvo pastatyta 10 daugiaaukščių namų, iš vienkiemių į Vėžaičius persikėlė šimtai gyventojų: susiformavo nauji gyvenamieji kvartalai. Vėžaičiai plėtėsi. Buvo planuojama statyti naują mechanizacijos kiemą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, eksperimentinis ūkis buvo likviduotas. Statybos sustojo. Sumažėjo Vėžaičių filialo mokslinių darbų apimtys. Liko dalis tuščių kabinetų ir laboratorijų. Daug žmonių liko be darbo, bet gyvenvietė išliko graži ir tvarkinga. Nepriklausomybės metais kapitališkai atnaujinta pagrindinė mokykla, atvestos gamtinės dujos, iš esmės atnaujinta katilinė, šiluminiai tinklai ir kanalizacija, renovuojami du triaukščiai namai, veikia 4 parduotuvės. Nelikus privačios gyvulininkystės atsirado laiko savo sodyboms puošti. Pamažu atsiranda tvarka ir švara. Per Oninių atlaidus Skinijos upelio slėnyje vyksta miestelio šventė.

Tuščiame plote sodinkime miškelį

Penkių hektarų sodo plotas pagal generalinį planą buvo numatytas visuomeninėms reikmėms. Pirmiausia buvo pastatytas laboratorinis korpusas, po to seniūnija ir paštas, parduotuvė su valgykla „Ugnelė“, vaikų darželis. Po to išdygo triaukštis gyvenamasis ir mokytojų namai. Perspektyvoje seno dvaro sodo vietoje buvo numatyta naujų kultūros namų su stadionu statyba. Tačiau planai pasikeitė. Kultūros namams buvo pasirinkta buvusių dvaro arklidžių vieta, o stadionas sutapatintas su mokyklos aikštynu. Išplatintoje mokyklos sporto salėje treniravosi Vėžaičių krepšininkai. Privati statyba persikėlė į kolektyvinius sodus. Liko neužstatytas apie 1,5 ha plotas, kuriame žaliuoja pieva ir keletas pavienių medžių.

Tuščias plotas miestelio centre neatrodo gražiai ir gyventojams sudaro nepatogumų. Praeiti šaligatviu apie 200 metrų atkarpą siaučiant vėjui būna nemalonu. Pievą reikia keturis kartus šienauti, o tai kainuoja. Be to, tarp dviaukščių gyvenamųjų namų ir mokytojų kiemo želdinių susidaro skersvėjis. Ar ne geriau būtų, jei pievos vietoje būtų pasodintas miškelis. Geriausiai tam tiktų pušys, kurios sulaiko vėją, yra atsparios vėjui, skleidžia malonų ozono kvapą, vasarą ir žiemą suteikia jaukumo.

Šiandien apie gyvenvietės grožį ir priežiūrą sprendžiama iš pasodintų gėlių. Tai brangus grožis.

Miškeliui pasodinti daug lėšų nereikės. Tik jam prižiūrėti, per pirmuosius 2–4 metus reikės nušienauti žolę. Kai pušaitės paaugs, jos pačios stelbs žoles ir augs savaime. Naudinga būtų, pušaitėms paaugus, į tarpą pasodinti ir berželių, kurie apsaugotų nuo gaisro. Miškelis, vietoje pernykščių lapų grėbimo, galėtų būti sodinamas pavasarinių talkų metu. Pačių sodintas medis visada yra širdžiai mielesnis ir labiau saugomas. Projekto nereikia, tai bus ne parkas, o laisva – atsitiktine tvarka talkininkų jėgomis pasodintas, laisvalaikiui skirtas, su miško aikštelėmis, retas pušynas.

Kiekvieną pavasarį pasodinkime po 50–100 pušaičių. Per 2–3 metus turėsime jaunuolyną, o po 10–15 metų ir natūraliai augantį pušyną.

Vytautas GIPIŠKIS