Verslas

Apgalvoti Kapstatų ūkininkų norai pildosi


Įsikūrę Kapstatų kaime, prosenelių žemėje, per 15 ūkininkavimo metų zooinžinieriai Irena ir Vasilijus Lachajai sukūrė šiuolaikišką pieno ūkį. Jie suformavo produktyvią bandą, pasistatė europinius standartus atitinkančią karvidę, įsigijo 200 ha žemės bei žemės ūkio technikos, įsirengė patogų būstą. Šiems ūkininkams sekasi įgyvendinti savo planus, nes sprendimai gerai apgalvoti.


Gimtadieniui – naujas traktorius


Birželio viduryje ūkininkai I. ir V. Lachajai lizingu įsigijo naujutėlaitį traktorių „New Holland“. Tokį pat jau turėjo, tačiau dideliame ūkyje (valdo 400 ha) reikėjo ir antro. „Svarstėme, gal pirkti naudotą, tačiau nusprendėme įsigyti naują už 137 tūkst. litų. Pradinė įmoka – 20 proc., o visą sumą sumokėsime per 4 metus“, – pasakojo Irena.


Jos ir vyro gimtadienius skiria tik viena diena. Šiais traktoriais prekiaujanti įmonė kaip tik tuo laiku į Kapstatų kaimą pristatė naująjį pirkinį. Taigi tokią dovaną pasidovanojo ūkininkai.


Prieš 15 metų ūkininkauti pradėję nuo mamos dovanotos karvės dabar jie vieno iš stambesnių rajone pieno ūkio šeimininkai. Jo plėtrai 3 kartus pasinaudojo europine parama, be kurios, kaip prisipažįsta, nebūtų sukūrę to, ką turi. „Šiemet taip pat esame pateikę projektą ūkio valdoms modernizuoti, tačiau dėl lėšų stygiaus finansavimas sustabdytas“, – kalbėjo Irena. Beje, projektus ruošia pati ūkininkė.


Lachajai suformavę produktyvią bandą: prižiūri 107 melžiamas karves, 30 veršingų telyčių, taip pat turi telyčaičių, penimų buliukų – iš viso 250 galvijų. Jie pasirinkę holšteinizuotas Lietuvos juodmarges.


Reikia žinių


„Pieno ūkis – labai sudėtingas verslas, reikalaujantis domėtis naujovėmis, – akcentavo I. Lachaj. – Antai karvių produktyvumas nuo 4 500 kg šoktelėjo iki 8 000 kg, o iš kai kurių primelžiama 9 000 kg ir net 10 000 kg per metus. Pasikeitus genetikai, reikia koreguoti karvių šėrimą – parinkti racioną, reikalingą pagal genetiškai užprogramuotą produktyvumą. Paprastiems kaimo žmonėms, trūkstant žinių, tapo sudėtinga prižiūrėti gyvulius – nebėra lietuviškos veislės ištvermingųjų karvių, kurios ištempdavo 10-15 laktacijų. Todėl dabar smulkieji ūkininkai atsisako ūkelių.“


Šio pieno ūkio šeimininkai dėl savo gyvulių konsultuojasi su veterinarijos konsultantu iš Skuodo. Du kartus per metus – žiemą ir vasarą atlieka biocheminius kraujo tyrimus. „Neseniai paaiškėjo, kad 5 iš 7 ištirtų karvių trūksta geležies. Jos anemiškos, sunkiai pasiekia ganyklą. Išsianalizavau, kad mineralų, kurių duodame karvėms, sudėtyje nėra geležies. Teko ieškoti įmonės, prekiaujančios mineralais. Užsisakiau geležies preparato, kurį tenka leisti į raumenis karvėms su ryškiais anemijos požymiais. Juk reikia išsaugoti piendavę – 3 tūkst. litų“, – kalbėjo ūkininkė.


Ištirpo išmokos


I. Lachaj užsiminė, jog yra skaudinančių dalykų žemės ūkio politikoje. Vyriausybė, palaiminusi tiesioginių išmokų moduliaciją, nuskriaudė gyvulių augintojus. Šiemet ją pritaikius, ištirpo pagal referencinių metų gamybą skirta parama.


„Iš visų tiesioginių išmokų mums nuskaitė 10 proc. – 15 tūkst. 500 Lt. Taigi abu su vyru praradome 3 keliones į užsienį, – karčiai ištarė Irena. – Papildomos nacionalinės išmokos mokamos atsižvelgiant į 2006–2007 metų gamybą. Betgi tuo laikotarpiu mes pardavėme apie 300 tonų pieno (priskaičiavo 21 tūkst. Lt), o praėjusiais metais – 800 t, o už šį kiekį būtų buvę 56 tūkst. Lt. Ir niekas nepaaiškina, kodėl išmokos atsietos nuo gamybos – tik deklaruojama, kad ūkininkai gauna išmokas.“


Tačiau I. Lachaj pasidžiaugė gera pieno supirkimo kaina šiemet: kooperatyvas „Pienas LT“, kurio nariai yra šie ūkininkai, moka po 98 centus už kilogramą. „Pernai kaina buvo nukritusi žemiau už savikainą – dirbome nuostolingai“, – neslėpė Irena.


Tai, ką uždirba, jie investuoja į ūkio plėtrą, buities sąlygų gerinimą. Šiemet pradėjo statyti veršidę. Realizuojasi svajonė įsikurti erdviame šiuolaikiškos architektūros name. Regis, ūkininkų norai pildosi kaip pasakoje – „lydekai paliepus, man panorėjus“. „Reikia sugalvoti realų norą, kad pasisektų, pavyzdžiui, gerai apgalvoti, kas būtiniau: pastatas ar technika, – dalijosi patirtimi Irena. – Be to, svarbus ūkio variklis – darbuotojų kolektyvas.“


Darbininkai nesikeičia


Lachajų ūkyje dirba 10 samdomų darbininkų. „Jie nesikeičia – dirba po kelerius metus, o vienas – jau dešimtmetį, jauna melžėja – 3 metus, – kalbėjo ūkininkė. – Mes neieškome pagal skelbimus – darbininkai rekomenduoja savo pažįstamus, ir juos priimame. Pasirenkant darbuotoją svarbu jausti, ar galėsi juo pasitikėti, ar nereikės lakstyti iš paskos. Su kiekvienu tariamės, konsultuojamės.“ Ji pridūrė, kad žmonėms reikia sudaryti sąlygas dirbti, vertinti, kad sukuria pridėtinę vertę, ir leisti ja naudotis.


Sutuoktiniai Irena ir Vasilijus – lygiaverčiai savo ūkio vadovai, tik darbus pasiskirstę: vyro rūpestis – technika, o žmonos – gyvuliai ir dokumentai. Jų šeimoje – 3 dukros ir sūnus. Vaikai taip pat turi savo pareigas. Klaipėdos universitete neakivaizdžiai studijuojanti Lina darbymečiu veža į laukus pietus, ravi daržus, prižiūri gėlynus. Dvyliktokė Ieva darbininkams pristato degalus bei kitų darbų neatsisako. Devynmetei Viktorijai patikėti kalakutai ir viščiukai. Klaipėdoje dirbančiam ir Vilniuje studijuojančiam vyriausiajam sūnui Andriui padirbėti ūkyje tenka epizodiškai.


I. Lachaj džiaugėsi, kad jų vaikams nereikės dėl duonos kąsnio emigruoti. Kol kas neaišku, kuris iš atžalų perims tėvų sukurtą ūkį, bet visi dirba draugiškai.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių