Vasaros skaitymai Agluonėnuose būtų įtikę ir įnoringajai I. Simonaitytei
„Vasaros skaitymuose“ – Klaipėdos rajono kūrėjai.
Diena, praleista ne veltui, o prasmingai ir džiaugsmingai – taip „Vasaros skaitymus“ Agluonėnų etnografinėje sodyboje apibendrino viena iš renginio dalyvių. Iš viso praėjusį šeštadienį kuriančių ir skaitančių literatų sugužėjo pilna troba – net per 80. Šįkart skaitymai skirti Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės 120-osioms gimimo metinėms.
Vos už kelių kilometrų nuo Agluonėnų – Vanaguose – gimusios rašytojos garbei gargždiškis poetas Egidijus Žiedas kartu su renginio vedėja Diana Cipariene perskaitė ištrauką iš savo elegijos, skirtos I. Simonaitytei. Kūrinys, parašytas prieš dešimtmetį, minint jos 110-ąsias gimimo metines, nepraradęs įžvalgų gilumo.
„Vasaros skaitymai“ – tradicinis renginys, kurio bene vienas pirmųjų iniciatorių buvo šviesios atminties kultūros darbuotojas, rašytojas Vytautas Rimavičius. Pastaraisiais metais gal kiek kito renginio forma, tačiau pagrindinis akcentas – pastebėti ir leisti pasireikšti kūrybingiems žmonėms ne tik iš mūsų rajono – išliko. Pernai nuostabų laiką praleidome Drevernoje, žvejo sodyboje. Šiemet su skaitymais vėl sugrįžome į įprastinę vietą – Agluonėnų etnografinės sodybos klojimo teatrą“, – „Bangai“ pasakojo viena iš renginio organizatorių Jono Lankučio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Marytė Jacikienė.
Jono Lankučio viešosios bibliotekos parengtą projektą „Vasaros skaitymai“ remia Klaipėdos rajono savivaldybė. Rajono Tarybos narys, nusipelnęs Kaimo rašytojų sąjungos narys Albinas Klizas sveikindamas Agluonėnuose susirinkusį didelį būrį kūrėjų sakė, jog jam atmintin įstrigusi yra poeto Algimanto Baltakio mintis esą nėra žmonių be trūkumų, bet svarbu, ką jie veikia, ką sukuria gero, kad ir pasaulis nušvistų kitomis spalvomis.
Klaipėdos rajono „Potekstė“, Rietavo „Mūza“, Plungės „Vingiorykštė“, Skuodo „Nojus“, Kretingos „Trijų mūzų blyksniai“ – literatų klubai, kurie beveik kasmet dalyvauja „Vasaros skaitymuose“. Šiemet raiškų ir prasmingą savo žodį tarė ir kelmiškiai, klaipėdiškiai, o pirmąkart dalyvavo labai nuotaikingi bei muzikalūs tauragiškiai. Literatai tarpusavyje yra taip gražiai susigyvenę, taip pozityviai vieni kitus priimantys, kad skaitymuose vyrauja itin šviesi, pakylėta, nuoširdi atmosfera. Dalijamasi kūrybos naujienomis, patarimais, dažnas pasirodymas scenoje jau tampa vos ne mini spektakliu, savo krašto tradicijų, tarmės pristatymu.
Ypatingai žemaičių tarmę puoselėjantys rietaviškiai, skuodiškiai šiemet šypsojosi klausydamiesi, kaip šmaikščiai šia tarme apie renkamas žoleles ir jų galias savo ese skaito gerduvėniškė Giedrė Bružienė, romano „Ilja, paliesti Dievą“ autorė.
Svečių nuomone, toks kuriančių žmonių prasmingas susiėjimas būtų įtikęs net ir įnoringajai Mažosios Lietuvos rašytojai, netoli Agluonėnų, Vanaguose gimusiai ir augusiai I. Simonaitytei. Literatai vienu balsu tvirtino, jog tos kelios kūrybinio proveržio valandos yra ypatingas Jono Lankučio bibliotekos darbuotojų nuopelnas, o renginio siela, be jokios abejonės, ir šiemet pripažinta bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė, kurios išmoningumas, gebėjimas pramaišiui derinti ir rimtį, ir humorą nepaliauja stebinti, o tai „Vasaros skaitymams“ suteikia nepakartojamo išskirtinumo.
Klaipėdos rajono kūrėjai Diana Jusčienė, Antanas Žemgulis, Aida Vyšniauskienė nusipelnė ypač šiltų aplodismentų. Jie, pasveikinti jubiliejinių gimtadienių proga, visų pirma padėkos žodį tarė tiems, kurie palaikė ir rėmė jų kūrybos knygų leidybą.
Poetinio žodžio kūrėjai, skambių dainų atlikėjai renginį baigė susiklosčiusia tradicija: susibūrė bendrai nuotraukai, o po jos sužvarbusiems nuo smelkiančio lietaus labai pritiko gomurį pradžiuginti karštu šiupiniu. Atsisveikinant išgertas ir kafijos puodelis – kaip gi be jos – juk Mažosios Lietuvos krašte, I. Simonaitytės gimtinėje pabuvota!
Egidijus Žiedas
Ištrauka iš elegijos Ievai Simonaitytei
Skiriama rašytojos 110-osioms gimimo metinėms
Atminimas
Aukštujų – Vanagų sakingieji pušynai,
smilčių kruopelėmis skaičiuojantieji laiką,
mading iš atminties ne viskas dar išdilę,
rasi pakalbinę išgirsim tolių aidą…
Smiltynuose sutūpę vargani kaimai:
Pleškučiai, Šventvakariai, Žagarai¸–
kam sekat amžius menančią lopšinę?
Kieno ši pasaka sena lig šiolei aidi?
Galbūt dar atmenat ligos suluošintą mažylę –
gelsvais smilčių spalvos plaukais mergaitę?
Aukštujų –Vanagų sakingieji smiltynai,
maitinantys išdžiūvusias pušų šaknis,
į jus bežiūrint kvapą net sulaiko!
Ar tai ne jūsų nuopelnas didus –
pušų draugijoj išsiūbavote Eglaitę!
Tai jūs ir laisvas vėjas, siaučiantis pušynuos,
jai įžiebėt danguj likimo skirtą žvaigždę.
Beganančiai žąsis mažylei sekėt sakmę
apie lietuvninkų kilnių išsaugotą didybę,
apie senovėje didžiai brangintą garbę…
apie tą bokštą, Isros upę ir didingą pilį,
kurioj lietuvninkai laisvi gyveno…
ir šie vaizdai, vėliau mergaitės sąmonėj atgiję,
vedžiojo ranką, popieriuj kartodami tą sakmę…
Vilija BUTKUVIENĖ
Vytauto BUTKAUS nuotr.
