Vanagų kaimo našles stiprina bendrystė
Neoficialus našlių klubas Vanaguose veikia antrus metus. Vyrus palaidojusios moterys renkasi Juzefos Jančauskienės namuose. Buvusi mokytoja tebėra šviesos spindulėlis šiame kaime. Jaukūs pasibuvimai prie arbatos puodelio ir savo iškepto pyrago nušviečia pilką, sunkumų pilną moterų kasdienybę.
Senjorės optimizmas
Buvusi mokytoja J. Jančauskienė Vanagų kaime praleido daugiau nei pusę amžiaus. Prieš 17 metų anapus išėjus vyrui – našlės dalia. „Namuose būti vienai – kryžius“, – prisipažino ji, gyvenimą įprasminanti mėgstamuose užsiėmimuose. Nuo jaunumės dainą mėgusi senjorė tebedainuoja Agluonėnų folkloro ansamblyje „Agluona“. Ir dar sumanė į savo namus kviesti Vanagų kaimo našles: antrus metus jos čia renkasi.
„Daugiausia susirinko 13 ir vienas našlys. Tai buvo šiemet, per mano 78-ąjį gimtadienį“, – nuotaikingai dėstė J. Jančauskienė, pridūrusi, kokių įdomių ir gražių sveikinimų sulaukusi.
Jos energija, žvalumas nesiderina su senjorės statusu. „Atėjusi į repeticiją, „suskeliu“ anekdotą ir prajuokinu moteris“, – pasakojo humoro nestokojanti Juzefa. O kaip išraiškingai ji „skėlė“ žemaitišką pasakojimą praėjusį rudenį Priekulės socialinių paslaugų centre surengtoje senjorų šventėje.
„Užpernai gruodžio 27 d. palaidojau mamą. Sulaukusi šimtojo gimtadienio, dar išgyveno pusmetį. O tėvelis sulaukė 101-erių – tik 3 dienas pasirgęs mirė“, – tarsi bandydama praskleisti savo gyvybingumo ištakas kalbėjo J. Jančauskienė. Ir pridūrė, kad ji niekada nesiskundusi ir neišgyvenusi dėl turto, pinigų. Džiaugėsi tuo, ką turėjo. Šie laikai kitokie. Buvusią mokytoją stebina dabar kylančios problemos tarp mokytojų ir mokinių. „Mokytojauti pradėjau aštuoniolikmetė. Man davė septintokus, tokius išdykusius, kad kiti mokytojai nenorėjo su jais dirbti. O mes taip susigyvenome – visą gyvenimą bendraujame. Surengiau jiems susitikimą po 50 metų“, – dalijosi patirtimi senjorė.
Pasidalintas skausmas sumažėja
Antradienį Vanagų kaimo našlės vėl buvo susirinkusios. „Tarėmės, ką pačios mokame, ką kviesime, – pasakojo našlių klubo sumanytoja. – Aš turiu visokių patarimų apie sveiką gyvenseną, pasimokysime senoviškų dainų“, – kalbėjo ji.
J. Jančauskienė: „Susirinkusios pasimokysime senoviškų dainų, prisiminsime, kaip jaunystėje susėsdavome per šokius ir dainuodavome. Dabar jaunimas, atėjęs į klubą linksmintis, alkoholį vartoja.“
Bet svarbiausia, anot J. Jančauskienės, išsikalbėti reikia moterims. Apie jaunystę, kaip gyveno, dirbo tuomet, apie vaikus. „Juk vienišos vidury laukų, vienkiemiuose gyvena. Guodžiasi, kad bent telefonas yra, o tai kalbą pamirštų“, – sakė vanagiškė.
Tačiau dėl senyvo amžiaus, ligų ne visos pajėgia ateiti į susirinkimus. Norėtų įsijungti į šį neoficialų klubą ir nenašlaujančios moterys. „Reikėtų pavadinti našlių-močiučių klubu, tuomet visoms tiktų“, – linksmai ištarė buvusi mokytoja.
Kaimo moterys patenkintos, kad Juzefa priima į savo namus. Juk Vanaguose nėra kur rinktis žmonėms.
J. Jančauskienė, užauginusi 4 vaikus, gyvena su dukra Rūta. Iš 5 anūkų 2 gyvena užsienyje. Ji nesidžiaugia, kad anūkės dirba svetimšaliams, bet kitos išeities nėra. Ir kitų vanagiškių vaikai uždarbiauja užsienyje. „Motinos laukia skambučių, nerimauja. Antai vienos, gyvenančios laukuose, du vaikai ten išvykę. Kitos vienišos našlės dukterį per televiziją rodė besiskundžiančią. Kiekviena turi savo skausmo. Juk nežinai, ką užgyvensi. Suėjus ir pasišnekėjus skausmas sumažėja“, – įsitikinusi J. Jančauskienė.
