Vadovo kasdienybės pėdsakas liko moksleivių širdyse
Tylūs ir susimąstę grįžome iš Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos, kurioje 34 abiturientams buvo įteikti brandos atestatai. Atlikome kilnią misiją – pasveikinome rajono Savivaldybės tarybos ir administracijos vardu 61-osios laidos absolventus.
„Bangos“ laikraščio redaktorė Vilija Butkuvienė pasakė jautrią kalbą. Šios akimirkos jaudina kiekvieną žmogų, nes kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelias susijęs su mokykla. Man tos iškilmingos akimirkos labai trumpam priminė gimtąją Punią Alytaus rajone. Po vidurinės baigimo jau nuplasnojo 58-eri metai. Stebėjau unikalų vaizdą. Šventėje kukliai su krūva atestatų sėdi mokyklos direktorius Stasys Rameika. Juk tai jo paskutinioji abiturientų laida, gi nuo rugsėjo jis išeina į pensiją, o jis pats buvęs šios mokyklos moksleivis.
– Aš prisimenu moksleivį Stasį Rameiką, kai dirbau tuometėje vidurinėje mokykloje, – prisiminimais su manimi dalijosi Gargždų miesto garbės pilietis, „Žilvičio“ moksleivių poilsiavietės direktorius Bronius Kalvaitis. – Tai buvo malonus ir rimtas moksleivis, todėl nesistebiu, kad jis savo gyvenimą skyrė pedagoginei veiklai, išaugo iki tokio lygio, kad buvo dviejų mokyklų direktorius. Mokslinėje vadybinėje literatūroje teigiama, kad jei šeimoje tėvų profesiją pasirenka vaikai, tai būna geri specialistai. O buvęs tuometės Veiviržėnų vidurinės mokyklos moksleivis S. Rameika sugrįžo į savąją mokyklą, sėkmingai jai vadovavo, sutvarkė mokyklos materialinę bazę. Jis tęsė ilgamečio mokyklos direktoriaus Stanislovo Muižės tradicijas, jog pamoka yra šventas dalykas tiek mokytojams, tiek mokiniams. Šio miestelio mokyklos ugdomojo darbo rezultatai nieko nestebina. Moksleivių parengimas neatsilieka nuo miesto prestižinių mokyklų. Mane nustebino žinia, kad S. Rameika palieka mokyklą, išeina į poilsį. Džiaugėmės, kad buvęs mokinys sėkmingai vadovavo mokyklai, bet, matyt, žmogus nėra geležinis.
– Koks sudėtingas mokyklos direktoriaus darbas, – išgirdęs šią žinią priduria Ketvergių pagrindinės mokyklos direktorius Gendrutis Burbulis, – juk direktoriaus darbas nėra normuotas, jis dieną naktį yra poste. Kiek lengviau mokytojui: baigėsi pamokos ir jis uždaro kabineto duris.
Man, šių eilučių autoriui, atrodo, kad S. Rameikai neatėjo laikas palikti mokyklą. Gal dėl to visi tie svečiai iš Gargždų, susėdę į autobusiuką, buvome tylūs, susimąstę.
– Mes tiesiog prašėme, kad S. Rameika dar padirbėtų, – nutraukusi tylą prasitarė Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Nijolė Gotlibienė, – bet jis buvo tokios nuostatos: geriau pačiam išeiti, negu iškvietusi valdžia paprašys palikti postą.
Gal nereikėtų urmu varyti pedagogų ir mokyklos vadovų. Juk taip sunkiai įgyta patirtis. Visiškai pritariu Panevėžio J. Miltinio gimnazijos ilgamečio direktoriaus Vytauto Raišio nuomonei, jog amžiumi galima būti jaunesniems, bet vidumi pasenusiems. Ne amžius yra esmė. S. Rameika buvo kartu su pedagogų ir moksleivių kolektyvu. Viena tos iškilmingos šventės abiturientė viešai pareiškė: „Laukite manęs, aš po ketverių metų grįšiu ir būsiu šios mokyklos mokytoja.“
Tai viskas pasakyta apie mokyklą, apie mokytojus, apie mokyklos direktorių S. Rameiką, kurio pavyzdys patraukė net moksleivę. Vadinasi, mokyklos vadovo kasdienybės pėdsakas liko moksleivių širdyse. Didesnio įvertinimo už sunkią ir kruopščią pedagoginę veiklą ar dar galima sulaukti?
Albinas KLIZAS, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys
