Ugdydama kitokį vaiką mama pasitelkė intuityvųjį piešimą

J. Ivanauskienė: „Ne vien tik sunkumai dėl sūnaus – ir gražių dalykų su juo nutinka. Gabrielius domisi kunigystės rekvizitais.“

„Kas benutiktų gyvenime, moku priimti ir ieškau sprendimų neklausdama, kodėl man tai atsitiko“, – patikino dituviškė Jūratė Ivanauskienė, auginanti autistą sūnų. Mama deda daug pastangų jį ugdydama, gilinasi į autizmo sritį bei naujausius mokslinius atradimus, kad padėtų ne tik savo vaikui. Jos atrastas intuityvusis piešimas – vienas iš ugdymo metodų, taip pat būdas vidinei harmonijai atgauti.

Pažabojo meninę prigimtį

Dituvoje įsikūrusi Jūratė Ivanauskienė kilusi iš Klaipėdos, bet ji susipažinusi ir su žemyniniais kraštais – Dzūkija ir Aukštaitija, pajutusi ten gyvenančių žmonių dvasią. „Vaikystėje vasarodavau Dzūkijoje pas senelius iš mamos pusės. Pabaigę darbus jie susėsdavo lauke ant suolelio ir susimąstydavo. Stebėdavau juos ir man būdavo taip gera, tokia prasminga atrodė tyla. „Iš močiutės – meilė Kūrėjui, ji buvo gyvo tikėjimo pavyzdys“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Jūratė. Tuomet mergaitei atrodė, kad gražiausias pasaulis – vienkiemyje. Ir, žinoma, apie jokius sunkius išbandymus tada negalvojo.

Meniškos prigimties svajotoją, mistikę Jūratę nuo mažens traukė menai. Ji norėjo šokti, bet tėvelis, užsispyręs žemaitis, irkluotojas ir imtynininkas, skatino sportuoti, nes jam atrodė, kad šokiai – pamaivų reikalas. „Bet sportas manyje išugdė geležinę valią ir vėliau padėjo nepalūžti“, – atskleidė pašnekovė.

Jūratė pasirinko studijas Klaipėdos universitete, Sveikatos mokslų fakultete ir įgijo rekreacijos (žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atstatymas) bakalauro laipsnį. Dirbo KU užsienio ryšių skyriaus vedėja. Jai teko padirbėti ir Vilniuje, VGTU užsienio ryšių direkcijoje.

Padėjo amerikietė profesorė

Gyvenimas pasikeitė įsigijus sodybą Anykščių rajone. „Atsisakiusi karjeros, darbo išvažiavau į svajonių kaimą. Bet karjera atsivijo: tapau rajono mero patarėja“, – dėstė J. Ivanauskienė.

Tačiau netrukus viską teko atidėti: šeimoje gimė autistas sūnelis. „Daug laiko su Gabrieliumi praleidome ligoninėje, kuri tapo antraisiais namais. Teko kurtis naują gyvenimo būdą – neįsivaizdavome, kokie iššūkiai mūsų laukia, – kalbėjo Jūratė. – Medikai sakė, jog sūnus nekalbės – puoliau ieškoti informacijos, gilintis į naujausius mokslinius atradimus autizmo srityje, kad padėčiau sūnui. Iš Amerikos siunčiausi knygas apie šį vaiko raidos sutrikimą ir studijavau. Žingsnelis po žingsnelio judėjome į priekį.“

J. Ivanauskienė džiaugėsi sutikusi įdomių ir nuostabių žmonių. Profesorė Louisa Silva iš Oregono, JAV, – viena iš jų. „Jos moksliškai patvirtintas metodas labai padėjo sūnui sumažinti autizmo simptomus – galėjau taikyti kitus lavinimo, ugdymo metodus. Tai padėjo kalbos pagrindus, – teigė pašnekovė. – Autistų klausa labai jautri – tuo pasinaudojau sūnų mokydama kalbėti. Pirmasis Gab­rieliaus žodis – upė, kurį ištarė, kai vaikščiojome Šventosios pakrantėmis. Nuo vaikystės su Gabrieliumi dirbo nuostabi logopedė Audronė Pūkenienė, specialistė iš pašaukimo.“

Nekalbančiam sūnui mama skaitė knygas. „Žinojau, kad supranta. Mokykloje mokytojai stebėjosi, kad jis parodo, kokiame žemyne gyvena gyvūnas, – sakė ji. – Sūnus pradėjo kalbėti 8-erių metų.“

2011 metais Jūratė į Lietuvą pakvietė prof. L. Silvą, kad pasidalintų patirtimi šioje srityje.

Kad nepalūžtų, nėrė į kūrybą

Tikėdamasi, jog jau viskas klostysis sėkmingai, J. Ivanauskienė ėmėsi veiklos – puikiai mokėdama anglų kalbą vertė enciklopedinio pobūdžio knygas. Išvertė apie 20 knygų – nuo medicinos iki rankdarbių. „Labiausiai užsirekomendavau medicinos srityje, nes sūnaus sveikatos problemos privertė tuo domėtis“, – kalbėjo Jūratė. Visų vertimų knygas ji padovanojo Anykščių viešajai bibliotekai, o dvi – „Pirmoji medicinos pagalba. Šeimos sveikata“ bei „Siuvinėjimo enciklopediją“ – Dituvos bibliotekai. Čia ji dažnai ateina su Gabrieliumi, kuriam labai patinka ši erdvė, knygos. Jo mama aktyviems lankytojams vedė ne vieną edukacinį užsiėmimą – apie lietuviškų arbatžolių ritualą, intuityvųjį įpiešimą, surengė savo darbų parodą.

J. Ivanauskienė atsidūrė neviltyje, kai sūnų ištiko netipiškas epilepsijos priepuolis su sąmonės netekimu. Po metų – antras, sunkus, Gabrielius atsidūrė reanimacijoje. „Medikų taikyti vaistai nepadėjo. Sūnus nustojo kalbėti, prarado kitas funkcijas. Pajutau neviltį – negalėjau nei juoktis, nei verkti, – prisipažino pašnekovė. – Anksčiau taikyti metodai nebetiko.“

Kad nepalūžtų, ji metė vertimus ir pasinėrė į kūrybą. „Rūpinausi tik sūnaus kūnu: prausiau, valgydinau, rengiau“, – prisipažino Jūratė.

Keverzonės – pasąmonės kalba

Nuo vaikystės mėgusi piešti, visas paraštes „iliustruodavusi“ portretais, Jūratė pasinėrė į kūrybą. „Nedrįstame gyventi pagal savo prigimtį, paklūstame stereotipams, bet reikia drąsiai daryti tai, kam esi pašauktas“, – sakė ji. Nebaigusi jokių dailės kursų, Jūratė pradėjo skaityti knygelę, kaip išmokti piešti. Ir atrado intuityvųjį piešimą. „Daugeliui būdinga keverzoti popieriaus skiautelėje, darbo kalendoriuje. Negalvojant, leidžiant pieštukui slysti popieriumi, gimsta keverzonės – pasąmonės kalba, savitas piešinys. Jį galima paryškinti detalėmis, spalvomis. Tai spontaniška, smagu ir teikia malonumą, – dėstė J. Ivanauskienė. – Vienoje knygoje radau, jog šis piešimo stilius priskiriamas siurrealistiniam automatizmui.“

Pašnekovė patikino, jog intuityvusis piešimas padėjo ne tik lavinti sūnaus įgūdžius, bet ir išsiaiškinti jo būsenas, pavyzdžiui, nuspėti apie artėjantį priepuolį. Jūratės manymu, tai gali padėti ir ugdant kitų specialiųjų poreikių vaikus.

J. Ivanauskienė Anykščiuose surengė savo piešinių parodą, išleido kalendorius su paveikslų kopijomis. Ji taip pat išleido knygelę „Intuityvusis piešimas“. Beje, kūrybinis slapyvardis – You Reya.

Susidomėjo neurologija

Po kūrybinių metų J. Ivanauskienė pradėjo domėtis neurologija – nuotoliniu būdu baigė kursus apie smegenų neuroplastiškumą. „Smegenys yra plastiškos – taikant šį metodą, sūnus išsivadavo nuo rankų, pečių paralyžiaus, atsistatė veido raumenys, – kalbėjo Gabrieliaus mama. – Jis parašo kelias raides, ištaria kai kuriuos garsus.“

Jūratė džiaugėsi savo pastangų rezultatais. Ji negaili patarimų ir kitiems specialiųjų poreikių vaikų tėvams. „Esu neoficiali neuroedukatorė“, – sakė pašnekovė.

J. Ivanauskienė, 16 metų praleidusi Anykščių rajone, dabar gyvena Dituvoje. Ji pradėjo tapyti aliejumi ir šioje kaimo bibliotekoje ruošiasi surengti darbų parodą. Savo malonumui savamokslė dizainerė modeliuoja drabužius, domisi lietuviškomis arbatžolėmis ir veda edukacijas.

„Moku priimti viską, kas nutinka. Niekada negalvoju, kodėl tai atsitiko man. Aš visada ieškau sprendimų, kaip padėti šioje situacijoje“, – kalbėjo J. Ivanauskienė.

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.