Tradicijos

Doviliškius subūrė atgiję praeities simboliai


„Kur namai, ten gyvenimas. Čia viskas brangu, savo rankomis sukurta, ar iš tėvų, protėvių paveldėta. Kad ir kur keliai nuvestų, širdis ir svetur tėviškės ritmu pulsuoja. Tegu bus šiandien čia visų namai. Pabūkime kartu be skubos ir kasdienio lėkimo“, – susirinkusiuosius į tradicinį Dovilų folkloro festivalį „Užaugau Lietuvoj“ ragino šventės vedėjas prof. dr. Rimantas Balsys. Prisiminti protėvių papročius, apsilankyti tėčio dirbtuvėse, mamos klėtelėje, pasiausti vaikų kieme ir susibūrus prie bendro stalo pajusti vienybės jausmą, šilumą, perduodamą kartu su daloma duona, galėjo kiekvienas užsukęs į Etninės kultūros centro kiemelį.


Prie vieno stalo


Šventė prasidėjo popiečio vaišėmis. Buvo pastatytas didžiulis stalas – turtingo, sotaus ir darnaus gyvenimo ženklas, šeimos pilnatvės simbolis. Užtiesta balčiausia staltiesė, kad stalas visuomet būtų švarus ir turtingas. Iškilmingai įneštas ugniakuras ir it malda ištarti žodžiai: „Lai duoda Pondievalis ramų gyvenimą. Tegul dega ugnelė ant mūsų balto stalo, kad gražiai gyventume, vaikus mylėtume, viens su kitu sutartume. Šventa ugnele, visada žibėk ir mums padėk.“ Susirinkusiųjų rankos buvo nuplautos šaltinio vandeniu, rankšluosčiu nušluostytos, po to visi pakviesti prie bendro stalo. Čia kartu su aplink stalą siunčiama duona buvo dalyta gyvenimo tiesa ir išmintis, patirtas nenusakomas bendrumo jausmas. Linkėta, kad nė vieniems namams netrūktų darnos, prie stalo skalsos, jauniems ukvatos, seniems sveikatos. „Tegul bus vaikai dori, dienos darbai lengvi ir orai geri“, – sakė Dovilų folkloro ansamblio „Lažupis“ moterys. Vedėjas dėkojo Dievui už suteiktas gėrybes, už duoną ir druską – už viską, kuo buvo turtingas stalas.


Veiklos užteko visiems


Prasidėjusios linksmybės vaikų kieme viliojo mažuosius. Čia medis vietoj lapų saldainius ir riestainius augino, o pasirodęs saldainių dėdė visus gardumynais viliojo. Kas smėlio dėžėje žaidė, kas didžiausius muilo burbulus pūtė, kas kojūkais vaikščiojo, kas laivelius plukdė, kas gėlių vainikus pynė – visi rado veiklos. Tėčio dirbtuvėse veikė Molio Motiejaus mokykla, kurioje keramikos meistras klaipėdiškis Raimondas Prikockis kūrė molio portretus. Tautodailininkas gargždiškis Petras Balsys sakė atvykęs savo amato demonstruoti, tautos tradicijų, šaknų mažiesiems atskleisti. Anot jo, reikia platinti informaciją, kad jaunimas mūsų senųjų dievybių, tokių kaip Patrimpas, Pikuolis, neiškeistų į lady gagas, eltonus džonus ir pan. Baltų papuošalus pristatė ir patiems siūlė juos pasigaminti klaipėdiškis, kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionizas Varkalis. „Baltų moterys nešiojo po kelis kilogramus sveriančius papuošalus. Kiekvienai buvo svarbu turėti pasagos formos sagę, antkaklį, įvijinį žalčio pavidalo žiedą, kuris buvo išminties, namų šilumos simbolis“, – pasakojo vario, žalvario papuošalus gaminantis kalvis. Iš Vilniaus atvykusi D. ir J. Tarailų šeima taip pat pristatė savo gaminius. J. Taraila supažindino su kalvystės amatu, kvietė smalsuolius jį išbandyti, o jo žmona Daiva praeivių dėmesį traukė savo stiklo gaminiais. Mamos klėtelėje taip pat netrūko veiklos, čia Šiūparių bendruomenės pirmininkė Marina Žebelienė kvietė vaikus piešti šeimos portretus ant medžio pliauskelių. O iš sostinės į Dovilus atvažiavusi tautodailininkė, žolių skulptūrų meistrė Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė su šeima ragino vainikus, apyrankes pinti. Jos pačios rankose žolynai virto elniais devyniaragiais, arkliukais, gražiausiais paukščiais.


Virtuvėlės paslaptys


Girnų sukimo, grūdų malimo paslaptis atskleidė Helmutas Lotužis. Jis sakė pamenąs, kaip mama girnas sukdavo ir ant jų dar jį, mažą berniuką, pasisodindavo. „Girnas sukdavo dažniausiai moterys, tai jų darbas buvo“, – patikino H. Lotužis. Savo jėgas išbandyti išdrįsusios šventės dalyvės sunkiai suko girnas ir džiaugėsi, kad to daryti joms jau nebetenka. Vėliau Helmuto lauko virtuvėlėje gardžia sriuba, plincais su šmantu (lietuvininkų blynais) pakvipo, tad kiekvienas užsukęs vaišinosi pirštus apsilaižydamas. Susidomėjimo čia sulaukė ir sviesto mušimas, kurio visas subtilybes išmano Dovilų vaikų lopšelio-darželio „Kregždutė“ direktorė Jadvyga Jacikienė. Visiems buvo priminta, kad sviestas nebuvo kasdienis valgis, juo buvo gardžiuojamasi tik per dideles talkas ar šventes, sviestas buvo skirtas svečiui pavaišinti ir turguje parduoti.


Smagiai vakarojo


Doviliškiai šeštadienį ilgai vakarojo, šoko, dainavo kartu su iš įvairiausių Lietuvos kampelių – Kauno, Vilniaus, Zarasų, Klaipėdos – atvykusiais kolektyvais. Vėliau visi suėjo vakarienės prie bendro stalo, kur gardžiavosi suneštinėmis vaišėmis: kastiniu su bulvėmis, rugine koše su spirgais, sūriu, ką tik sumuštu sviestu ir t. t. Po vaišių visi buvo pakviesti susipažinti su senolių lovos klojimo ritualais. Priminta, kad lova buvo šventas daiktas šeimoje. „Lovoje ir gimstama, ir mirštama. Senoliai draudė lovoje žaisti, netgi sėdėti. Kasdien tvarkingai pasikloti lovą buvo šventas reikalas. Minkštai klosi – kietai miegosi. Koks nakties miegas, toks dienos darbas“, – kalbėjo festivalio vedėjas prof. dr. R. Balsys. Publika buvo supažindinta ir su vaikų prausimo, mažųjų supimo tradicijomis, tėčio lopšinėmis ir kt. Festivalyje netilo jaunų šokinėjimai, senų trepsėjimai ir mažų strapinėjimai. Susirinkusiųjų energija dar kartą susijungė prie Atminties stalo, atiduota duoklė protėviams, skatinta juos – visus mylėtus ir nutolusius – prisiminti ir jų perduotas tradicijas puoselėti, iš kartos į kartą perduoti.


KOMENTARAI


Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė: „Norėjome išryškinti etninę liniją. Pasirinkta šeimos tema pasiteisino. Per praeities, dabarties, ateities grandį atskleidėme etninę kultūrą, perduodamą iš mūsų protėvių ateities kartoms. Tikiuosi, kad šioje šventėje suėję prie bendro stalo doviliškiai pasijuto it vienos šeimos nariai. Labai dėkoju Etninės kultūros centro darbuotojams, kitiems prisidėjusiems, kurių buvo išties daug. Žmonės dirbo labai nuoširdžiai.“


Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė: „Festivalio proga Dovilus aplankė ne tik aplinkinių vietovių gyventojai, bet būta svečių ir iš Vokietijos, net Amerikos. Atvykusi viešnia iš Amerikos Veronika Grišanovaitė-Veto jau 17 metų gyvena svetur, mūsų šventėje dalyvavo antrą kartą ir neslėpė susižavėjimo. Taip pat teigiamai mūsų festivalį vertino viešėjusi Punsko lietuvių delegacija, kurių viršaitis – Vytautas Liškauskas. Dovilų seniūnija su Punsko valsčiumi yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį dar 2007 m. Kai pabendrauji su svetur gyvenančiais lietuviais, dar kartą supranti, kokia brangi yra tėviškė, kur tu esi gimęs, augęs, kaip svarbu ją branginti.“


Kad Doviluose gera gyventi, patvirtino ir iš Klaipėdos parsikrausčiusios ir savo gyvenimus čia kuriančios šeimos. „Jau 10 metų gyvename čia. Auginame 4 mergaites. Joms reikia ploto, žalumos, gamtos, tad persikraustėme iš uostamiesčio ir nė kiek nesigailime“, – sakė Stefa Gudauskienė. Panašios nuomonės buvo Vita ir Povilas Kulikauskai: „Per 5 metus čia gyvename ir džiaugiamės ramybe, gamta, tokiais aukšto lygio renginiais.“


Agnė ADOMAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių