Tradicijos

Dovilų festivalis alsavo protėvių dvasia

„Lietuvininkų kieme viskas brangu, žmogaus rankomis sukurta, iš tėvų, protėvių paveldėta. Kiekviena kertė čia savo paslaptį sergsti. Čia dar senolių vėlės po žolę vaikšto, ant seno ąžuolo šakų, į mus veizėdamos, supasi“, – tokiais žodžiais prasidėjo šeštadienį vykęs 11-asis Dovilų folkloro festivalis „Užaugau Lietuvoj“. Jis buvo prisodrintas senosios pasaulėjautos, gyvensenos atspindžių. Tad ne veltui yra vadinamas kone geriausiu Klaipėdos rajono renginiu.

Laimino gyvatą

Šiemet festivalis persikraustė į autentišką aplinką. Visi buvo pakviesti į senovinę lietuvininkų sodybą Kisiniuose, kurios šeimininkai – Aistė ir Saulius Mažrimai. „Ši vieta ypatinga tuo, kad čia Mažoji Lietuva susilieja su Didžiąja Lietuva. Tarsi į vieną kasą supinami ir čionykščių žmonių gyvenimai“, – kalbėjo šišioniškių ir žemaičių tarmėmis festivalio vedėjos, Priekulės kultūros centro Drevernos kultūros skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė ir Klaipėdos universiteto lektorė Rūta Vildžiūnienė. Jos pasakojo, kad nuo seno yra išlikęs paprotys per didžiąsias šventes apeiti savo sodybą, palaiminti namus – savo gyvatą, kad jokios nelaimės nepristotų. Tad buvo prašoma namams dievų palaimos. Barstomi grūdai, kad visuomet būtų skalsa, skambinama varpu, kad gaisrai aplenktų, kad jokia kvaraba neprikibtų. Apkaišytos durys šermukšnio šakelėmis – laimės ir vaisingumo simboliu. Šermukšnio bijo laumės, raganos, kiti nelabieji. Nebuvo pamiršta uždegti ir namų ugnies. „Šventa ugnele, visada žibėk ir mums padėk“, – ištarė kisiniškis Helmutas Lotužis. Vėliau visi skanavo šeimininkų A. ir S. Mažrimų dalijamą duoną su medumi ir patyrė nenusakomą bendrystės jausmą.

16 val. – kava

Tądien netrūko ir daugiau ritualų. Buvo surengta tradicinė šienapjūtė Kisinių pievose, kur neapsieita be moterų lauknešėlių – lašinių, duonos, svogūnų. Vėliau visus subūrė lietuvininkų vaišės. Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte, nuo XVIII a. buvo gyva kavos gėrimo tradicija. Nesvarbu, kur būdavo žmogus, 16 val. visi sutartinai sėsdavosi prie stalo gerti kavos. Labai populiarus buvo pasisėdėjimas kiemo sodelyje, šalia verandos. Kiekviena šeima turėjo savo namuose kavos pupelių skrudinimo indą, rankinį kavos pupelių malimo malūnėlį, puodą kavai virti, kavinuką ir kavai puodukus.

Netilo dainos, šokiai lietuvininkų sodyboje. Visus linksmino kapelos, folkloro ansambliai. Kiekvienas buvo kviečiamas pasitikti vidurvasario naktį krintančios rasos gaivoje, jaukaus žiburio šviesoje, užmirštų vakarinių šeimos ritualų jaukume, įstabios muzikos glėbyje. Saldaus miego paslaptys, Laumės arbatinė atsivėrė tiems, kurie „užaugo Lietuvoj“ – rado laiko apsilankyti išskirtiniame festivalyje.

Agnė ADOMAITĖ