Toks gyvenimas

Motinos ir dukros: draugės, bendradarbės, naštą pasidalijančios

Motinų ir dukrų santykis yra ypatingas. Savo patirtį motinos perduoda dukroms. Jos tobulina gyvybės nešiotojos, augintojos ir ugdytojos įgūdžius. Jokiu kitu atveju motinos neišgirsta tiek prieštaringų patarimų, kiek augindamos dukras. Jos turi skatinti dukras suaugti ir kartu apsaugoti nuo įvairių negandų ir pagundų. Jos turi būti atsidavusios savo dukroms, o tuo pačiu ruošti jas išsiskyrimui. Buvimas pernelyg artimoms reiškia susiliejimą, o pernelyg didelis nutolimas – susvetimėjimą. Iš motinų tikimasi, kad jų meilė bus tobula, bet kartu jos turi nuslopinti perdėtą globą. Dukterims visuomenė įteigia didžiulę baimę tapti tokioms, kokios yra jų motinos. Daugumai moterų nėra didesnio įžeidimo nei pasakymas: „Tu esi visiškai tokia pat kaip tavo motina“.

Noriu papasakoti tris paprastas istorijas apie motinų ir dukterų santykius. Atrodo, nieko ypatingo, viskas gyvenimiška ir net kasdieniška. Visgi šios trys istorijos yra jaudinančios.

Nenutraukiama draugystės gija

Matau jas drauge važiuojančias ryte automobiliu į darbą, pavakare besirenkančias maisto produktus vakarienei, besikalbančias telefonu. Kartais net nepasisveikinu jas sutikusi, nes nenoriu trikdyti jų bendrystės. Žvelgdama į jas negaliu atsikratyti „Sunday Times“ išspausdintų ir kažkokioje apžvalgoje perskaitytų minčių: „…dukra niekuomet neapleidžia savo mamos, lygiai kaip ir mama niekada neapleidžia savo dukros. Ryšys tarp jų yra toks stiprus, kad niekas negali jo nutraukti. Tai nenutraukiama gija“.

Gargždų ligoninės Vidaus ligų skyriaus ilgametė slaugytoja Severina Ruškienė ir Vaikų muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Danutė Ruškytė nemato nieko ypatingo savo santykiuose. Nepertraukiama nuoširdžios bendrystės gija puoselėjama dar nuo to laiko, kai jų namo antrajame aukšte gyveno seneliai. Labai mylėję ir rūpinęsi Danute, vienturte savo dukros dukrele. Dabar jau Danutės sūnus, studijuojantis Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje, yra namiškių rūpesčio ir meilės centras. „Net nebežinau, ką labiau myliu: Domą ar Danutę“, – šypsosi Severina žiūrėdama į dukrą. Danutės tokie mamos pasvarstymai nestebina, nes Domas yra užkariavęs jų širdis savo dėmesingumu, gerumu ir atjauta. To nereikėjo mokyti specialiai. Kam tik nėra padėjusios Severina ir Danutė! Ir dabar jos kiekvieną rytą ir vakarą aplanko pasiligojusią giminaitę.

Severina jau nebesigaili, kad Danutė pasirinko muzikės specialybę. Prieš porą dešimtmečių mamai atrodė, jog dukra iš to duonos nevalgys. Metai parodė, kad tai labai moteriška ir tuo pačiu Danutės pedagoginius talentus atskleidžianti profesija.

Prieš gerą dešimtmetį įsigytame kooperatiniame bute Danutė su kolegomis ir draugais atšventė įkurtuves ir vėl… sugrįžo į tėvų namus. „Reikėjo mamai padėti. Seneliai tuo metu jau sirgo. Ateina laikas savo dėkingumą ne tik žodžiais įrodyti“, – savo apsisprendimą paprastai paaiškina Danutė.

Su mama jos pasidalijusios namų įtakos zonomis: viena triūsia sode ir darže, kita – virtuvėje. Kai pavargusios, supranta viena kitą iš žvilgsnio. Tada patyli, paskaito.

Motinos dienos proga nepriekaištingą skonį turinti Danutė mamai tikriausiai padovanos papuošalų, kurie visada patraukia ir pašaliečių akį. „Nemėgstu buitiškų dovanų. Noriu, kad mama pasijaustų moterimi“, – prisipažįsta mano pašnekovė, teigianti, kad metai ir įgyta gyvenimiškoji patirtis tik suartina, o ne išskiria dukras ir mamas.

Verslo partnerės – optimistės

Ant verslininkės Ramunės Misiūnienės darbo stalo – dukros Alinos dovanota miniatiūrinė knygelė su gražiomis įžymių žmonių mintimis apie motinas. Pernai prieš Kalėdas Gargžduose atidariusios itališkų drabužių parduotuvę „Lukalina“ mama ir dukra, nors ir yra verslo partnerės, taigi ir bendradarbės, matosi retokai. Alina daug laiko praleidžia netoli Milano įsikūrusiame jaukiame Aleksandrijos miestelyje. Alina juokauja, kad tai jos saldus kerštas tėvams, kuriuos vaikystėje ji matė ne tiek dažnai, kiek norėjo. Mat tuo metu Misiūnai uždarbiavo Vokietijoje.

„Alina yra tarsi mūsų parduotuvės ambasadorė Italijoje“, – juokiasi Ramunė, paaiškindama, jog abi ėmėsi verslo, nes judviejų ir požiūriai, ir stilius, ir gyvenimo būdas panašūs. Ne, ta išmintis esą, jei nori atsikratyti draugų ar giminių – paskolink pinigų, juodviem absoliučiai netinka, nes jų bendrystė grindžiama visišku pasitikėjimu. „Viena kitą suprantame iš pusės žodžio“, – džiaugiasi gargždiškė.

Dukra Italijoje parenka nebrangių, tačiau stilingų ir kokybiškų drabužių, kuriuos jaukioje „Lukalinos“ parduotuvėje jau pamėgo pirkti gargždiškės. Ramunė neslepia, kad dabar ne pats palankiausias prekybai metas. Bet ir dejuoti nelinkusi.

– Parduotuvę atidarėme, kai krizė jau buvo prasidėjusi. „Manau, kad psichologiškai mums net lengviau nei kitiems, kurie buvo pripratę prie pirkėjų srautų. Dirbame sau, duonai užtenka. Ar reikia ko nors daugiau norėti? Juk šiuo metu visiems nelengva, – svarsto verslininkė, save ir dukrą vadindama nepataisomomis optimistėmis. Matyt, gera nuotaika, šypsena yra ta priežastis, kuri į „Lukaliną“ tarsi magnetas traukia gargždiškes.

Verslininkė Ramunė Misiūnienė, dukros Alinos paslapčių saugotoja, įsitikinusi, jog nei atstumas, nei metų skirtumas negresia jų bendrystei: „Kuo didesni vaikai, tuo labiau jiems reikia tėvų, ypač mamų.“

Užduotis – išauginti anūkus

Gargždų „Kranto“ vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Kristina Stumbraitė-Mežova jau keturi mėnesiai turi nedarbingumo pažymėjimą. Jai – balso stygos paralyžius. „Neslepiu savo negalavimo. Pati, kas domėjosi, pasakiau. Esu atvira su žmonėmis, nemėgstu, kai nežinodami prikuria nebūtų dalykų. Dabar liga jau atsitraukia, balsą vėl pamažu atgaunu“, – pasakoja Kristina, dabar turėjusi daugiau laiko savo pomėgiams: mezgimui, siuvinėjimui, skaitymui. Bet daugiau laiko liko ir skaudiems prisiminimams. Jos anūkai Kristina (močiutės bendravardė!) ir Edvinas nešvenčia Motinos dienos.

– Daug ką jiems atleidžiu. Ir nenorą ruošti pamokas, ir nepastovumą. Juk jų leksikoje nebėra žodžio „mama“. Tik jos nuotrauka piniginėse, o kas jų širdelėse? Neįstengiu, o ir nesistengiu to išsiaiškinti. Ta tema mes vengiame kalbėti. Tik žinau, kad mamos virta perlinių kruopų košė jiems būtų skanesnė nei mano keptas pyragas, – savo sopulį išsako Kristina, kuri jau šešerius metus po dukters Alinos žūties yra anūkų globėja.

Alina vieną rudens rytą dviračiu važiavo grybauti. Apakino priešais važiavęs automobilis. Reanimacijos skyrius Klaipėdos ligoninėje. Kelios nerimo paros mamai. Dukra užgeso savo trisdešimtojo jubiliejaus dieną, rugsėjo 14-ąją. Dešimtmetį trukęs santuokinis gyvenimas Alinai net negarantavo, kad vyras ateityje garbingai atliks tėvo pareigas.

„Alina buvo mano pirmagimė. Labai laukiama… Viską žinojome viena apie kitą. Tokio ryšio daugiau su niekuo nebeturiu. Yra pažįstamų, kolegų, bet jie turi sėkmingesnius, geresnius gyvenimus nei aš“, – be jokios nuoskaudos kalba Kristina.

Nesusiklosčiusi jos asmeninė laimė, artimųjų netektys, pasitaikantys buities nepritekliai, ankštas butas, kuriuo dalijasi su buvusiu vyru ir anūkais, kartais patiriamas dabartinės kartos mokinių atšiaurumas neužgesino žaižaruojančių ugnelių Kristinos akyse ir nenuslopino šmaikštaus, o kartais ir aštroko jos žodžio. Jei nežinotum gargždiškės likimo, sunkiai įtartum apie skaudžius jos potyrius.

– Dabar reikia gyventi. Užauginti anūkus iki pilnametystės. Kas mane pakelia? Perskaitytos protingos mintys, kurias net persirašau ir įsidėmiu. „Geriau patylėti, kad tave palaikytų kvailiu negu prakalbus išsisklaidytų abejonės“, – perskaityta išmintimi pasidalija Kristina, išsiilgusi sūnaus Andriaus, dirbančio Anglijoje ir… dukros Alinos, besiilsinčios Tauragės rajono kapinaitėse. „Neapleidžia nuojauta, kad jos laukė rūstus likimas. Galbūt dabar jai ten, aukšybėse, yra šviesiau ir geriau“, – praradimo skausmą bando numaldyti gargždiškė.

Vilija BUTKUVIENĖ