Toks gyvenimas

Iš žurnalistinio šurmulio – į mamų pasaulį

Pastaraisiais metais pagyrimų dėl jaunėjančio ir gausėjančio „Bangos“ kolektyvo sulaukdavusi redakcija šiemet su skaitytojais bendravo mažesnėmis pajėgomis. Tikėtai netikėtomis žiniomis apie jaunos šeimos pagausėjimą pernai redakciją nudžiugino korespondentė Agnė Adomaitė, o šiemet su ja motiniškais rūpesčiais dalijasi ir

Milda Judelytė-Ancevičė. Dar „Vaivorykštės“ gimnazijos suole „Bangai“ straipsnius pradėjusios rašyti, o vėliau įgijusios ir aukštąjį žurnalistinį išsilavinimą jaunos moterys žurnalistinius rūpesčius kuriam laikui iškeitė į motinystę ir šeimyninę laimę.

Greit pusantrų metų sulauksianti Agnės dukra Odrė kol kas žurnalistika nesivilioja – vos užsukusi į redakciją čia užsibūti neleidžia ir mamai. Vilniuje kuriam laikui įsikūrusios Mildos sūnus Gabrielius pas mus svečiavosi tik kartą, tačiau laikraščio leidybos įtampos nepajautė, mat… pramigo.

„Bangos“ korespondentų pajėgos turėtų sustiprėti jau kitąmet, tad neabejojame, kad skaitytojus ir toliau galėsime džiuginti maloniomis žiniomis, profesionalia bei operatyvia informacija.

Sūnus grąžino pamirštus dalykus

Milda JUDELYTĖ-ANCEVIČĖ: „Būsiu atvira, dar laukdamasi galvojau, kad buvimas namie su vaiku man bus didžiausia kančia. Laukiau savo mažylio, tačiau nuolat kankino mintys, kad prasidėsiančios motinystės atostogos atitolins mane nuo gyvenimo. Klausydamasi istorijų apie nuostabią mamystės patirtį, mąsčiau apie moters atbukimą, naminę depresiją ir panašiai… Bijojau, kad uždusiu nuo buvimo namuose…

O štai jau beveik pusmetis, kai nedirbu. Auginu beveik trijų mėnesių sūnų Gabrielių ir, žinote, kol kas visai nepavargau nuo buities ir monotonijos. Žinoma, yra ir to, bet antrame plane. O šiaip tai nuoširdžiai sakau: tikrai nemaniau, jog motinystė suteiks tiek daug pilnatvės! Su vyru Linu pasijuokiame, kad sūnaus gimimas abu atvedė į naują, šiltą, trokštamą tėvų pasaulį. Žiūrime į savo mažylį ir vis dar negalime patikėti, kad esame tėvai. Esame atsakingi už mažą žmogutį, kurį norime užauginti pirmiausia geru, o paskui dar ir protingu, kūrybingu, motyvuotu, turinčiu tikslą žmogumi. Ar gali būti kas prasmingiau?

Tiesa, rūpindamasi savo sūnumi suvokiau, kad kuriam laikui turiu kai ko atsisakyti. Tačiau niekada nepamiršau, kad net ir būdama mama privalau išlikti savimi. Motinystė privertė stabtelti ir pažvelgti į savo vidų. Gabrielius į mano gyvenimą grąžino per skubėjimą pamirštus paprastus dalykus ir tikrai nieko neatėmė. Turiu laiko ir susitikimams su draugais, ir seniai norėtoms perskaityti knygoms, ir pasilepinimui grožio salonuose, ir ilgiems pasivaikščiojimams po Vilnių bei daugybei kitų dalykų. Tad džiaugiuosi šia diena, išnaudoju kiekvieną akimirką. Ir labai dažnai prisimenu B. Bush pasakytus žodžius: „Savo gyvenimo pabaigoje niekada nesigailėsite to, kad neišlaikėte dar vieno egzamino, kad nelaimėjote dar vienos bylos arba nepasirašėte dar vienos sutarties. Bus gaila laiko, kurio nepraleidote su vyru, draugu, vaiku ar tėvais“. Šito aš dabar ir mokausi…“

Nuo dukros „myliu“ tirpsta širdis

Agnė ADOMAITĖ: „Pastarieji metai mano šeimai buvo ypač dosnūs. Mūsų dukrytė Odrė, kuriai dabar yra vieneri metukai ir penki mėnesiai, išmoko vaikščioti, bėgioti, tarti „mama“, „tėti“, per šias šv. Kalėdas jau net kartu šokome ir dainavome. Kiekvieną dieną, praleistą su savo stebuklu, vertinu kaip didžiausią Dievo dovaną. Gėrėdamasi Odrės žybsinčiomis akimis, klausydamasi jos juoko, jaučiuosi taip lyg vogčiau dangiškąją ugnį. Taip gera stebėti, kaip Odrė auga, keičiasi ir išmoksta vis ko nors naujo. Pavyzdžiui, dabar ji per dieną kokius dvidešimt kartų pribėga prie manęs, stipriai apkabina ir sako: „Myliu, myliu“. Širdis tirpsta, kai girdžiu tokius žodžius… tačiau stengiuosi išlikti santūri, kad neprasidėtų manipuliacijos. Labai džiaugiuosi, kad nereikėjo savo brangiausio pasaulyje žmogučio nuo mažų dienų patikėti auklei ir pagrindinį auklėjamąjį darbą galiu atlikti pati, ypač dabar, kai pradėjo lįsti pirmieji ožiukai, o juos labai svarbu pažaboti laiku.

Žinoma, pasiilgau darbo, įdomių pašnekovų, to klaviatūros tarškėjimo ir jaudulio prieš išleidžiant kiekvieną „Bangos“ numerį. Kita vertus, kas gali paneigti, kad vaiko priežiūros atostogos nėra kūrybinės? Visos mamytės žino, kiek reikia išmonės prie pietų stalo, kad mažylis pavalgytų, kiek reikia fantazijos, kad vaikas greitai nurimtų… Augindama savo dukrytę augu ir pati. Mokausi šypsotis, nors liūdna; tvardausi, nors nirštu iš pykčio. Tikiu, kad kiekvienas vaikas tėvams – tarsi dar viena aukštoji mokykla, kurioje mokydamiesi kasdien tampame vis turtingesni.“

Parengė Jolanta VENSKUTĖ