Toks gyvenimas

Vanagų pašonėje ornitologas mėgaujasi sakalininkyste

Sugrąžinti į Lietuvos miškus sakalus – toks vienintelio sakalų keleivių veisimo specialisto Baltijos šalyse Viliaus Baranausko, prieš porą metų su drauge Jūrate įsikūrusio vienkiemyje netoli Vanagų, tikslas. Po televizijos laidos „Krašto spalvos“, kurioje buvo parodytas reportažas apie šiuos žmones, „Bangos“ skaitytojai panoro sužinoti daugiau ir apie kilniuosius paukščius, ir apie jiems gyvenimą paskyrusį V. Baranauską.

Kaime – laisvė ir erdvė

Vienkiemis Vanagų pašonėje pasitiko įprastais kaimo garsais – patvartėje garsiai kudakavo kelios vištos, draugiškai pasisveikindamas amtelėjo ir apie kojas ėmė glaustytis dar visai jaunas šuo, o iš tvarto prunkšdami išnėrę trakėnų veislės žirgai pajuto laisvę ir davė valią kojoms. „Visada norėjau gyventi kaime, – akimis lydėdamas žirgus ištarė Vilius. – Kur mieste juos paleisi?“ Vis dėlto su gamta nuo mažens suaugęs vyriškis 50 metų praleido Klaipėdoje. „Gimiau Kaune. Kai man buvo treji, mama gavo paskyrimą į Klaipėdos gimdymo namus. Taip tapome šio krašto gyventojais. Save laikau žemaičiu. Niekada neturėjau senelių kaime, o gamtą pamilau dar vaikystėje“, – prisipažino V. Baranauskas, kurį artimi giminystės ryšiai sieja su gamtininku profesoriumi Ričardu Kazlausku. „Kodėl susižavėjau ornitologija, o labiausiai plėšriaisiais paukščiais? O kas ten žino“, – juokdamasis atsakė vyriškis, stebėdamas du savo augintinius, tupinčius ant „sostų“, – vanagą ir sakalą. Nors kaime erdvė, ja mėgautis šie paukščiai gali tik šeimininkui leidus. Tiesa, priglobtas lūžusiu sparnu sakalas pažeme nusklendžia tik apie 50 metrų, na, o sveikata nesiskundžiantis vanagas, paleistas į laisvę, jei būtų alkanas, galbūt atsidurtų ten, iš kur ir buvo atgabentas, – paukštidėje. Tačiau V. Baranausko kaimynai gali būti ramūs: sotus vanagas net į šalia besikapstančias vištas nekreipia dėmesio.

Sodyboje – laukimo metas. Medinėje paukštidėje akylai patino saugoma peri apuokė. Jos ramybės nevalia drumsti. Kai jaunikliai paaugs, jie bus paleisti į laisvę ir gyvens savarankiškai natūralioje gamtoje. Tačiau sulaužytu sparnu sakalu teks rūpintis jo išgelbėtojams.

Sakalai Lietuvoje gyvens

Prieš kelerius metus netoli Klaipėdos sakalų veislyną įkūręs V. Baranauskas net neabejoja, kad Lietuvoje išnykę sakalai vėl suks lizdus mūsų miškuose. Gausiai naudojant pesticidus žemės ūkyje šie kilmingi paukščiai išnyko panašiai prieš keturis dešimtmečius. Veisti plėšriuosius paukščius – nelengvas, daug žinių, pastangų ir lėšų reikalaujantis darbas, kuriam V. Baranauskas skiria visą laiką ir energiją. Kol gyveno Klaipėdoje, jo padėjėjas buvo sūnus Matas, dabar – Jūratė.

„Man vienam pavyko išveisti sakalus Lietuvoje. To siekiau daug metų. Sakalo keleivio paleidimo į laisvę programai trūksta finansavimo, bet tai, tikiuosi, išsispręs. Tokios programos vykdomos visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje tai niekam nerūpi. Galėčiau purslotis ant klerkų, bet man koktu“, – neslėpė ir džiaugsmo, ir nusivylimo ornitologas.

V. Baranauskas metus dirbo Didžiojoje Britanijoje, kur buvo įgyvendinamas didžiulis plėšriųjų paukščių veisimo projektas, vadovaujamas daktaro Nikolo Fokso. „Man buvo priskirta grupė pačių vertingiausių medžioklinių paukščių – poliarinių sakalų. Turėjau kontroliuoti jauniklių auginimą. Teko dalyvauti ir medžioklėje su sakalais. Būti medžioklėje vyriausiuoju sakalininku – didžiulė atsakomybė ir garbė, nes pagal dvaro hierarchiją vyriausiasis sakalininkas – antras žmogus po grafo“, – prisiminimais dalijosi V. Baranauskas. Jam buvo pasiūlyta likti svečioje šalyje ir tęsti darbą viename didžiausių pasaulyje plėšriųjų paukščių centrų. Buvo ir daugiau pasiūlymų: sakalų veisimo specialistas iš JAV kvietė dirbti kartu, o išėjęs į pensiją žadėjo savo plėšriųjų paukščių veislyną padovanoti kolegai iš Lietuvos. „Man viskas tiko, tačiau mano šaknys čia, Lietuvoje, todėl grįžau namo. Tiesa, parsivežiau porą sakalų, kurių nepavyko išveisti vienam britui. Parinkti patelei tinkantį patiną nėra paprasta. Ji galingesnė ir bet kada gali nugalabyti patiną. Todėl tenka nuolat stebėti, kad nesužeistų, kitaip gali baigtis tragiškai. Kai pavyko išveisti šitą sakalų porą, mane sveikino visa Europa“, – iki šiol prisimena tą nepakartojamą jausmą pripažinimo sulaukęs ornitologas.

V. Baranausko išveisti sakalai šiuo metu gyvena Belgijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos veislynuose. Jie įtraukti į veisimo programas ir medžiokles. Kadangi fondas „Fauna ir flora“, anksčiau vadintas „Sakalo sugrįžimu“, kuriam vadovauja ornitologas, dalyvauja Didžiojo apuoko veisimo programoje, teko pristabdyti sakalų veisimą, kad nekiltų interesų konflikto, ir skirti visas jėgas šiam darbui.

Per karjerą į laisvę paleista daugiau kaip 40 vienaip ar kitaip į nelaisvę patekusių sakalų (pelėsakalių) ir daug kitų plėšriųjų paukščių.

Dainose apdainuoti sakalai kai kuriuos žmones nuteikia labai romantiškai. Tačiau proza yra tokia: jei nori, kad paukštis skraidytų, su juo reikia kasdien užsiimti mažiausiai valandą. Paukščiams reikalingi voljerai. Kaip ir kiekvienas gyvas padaras jis ir išalksta, ir ištrokšta. „Ir apuokus, ir sakalą bei vanagą maitinu vienadieniais gaidžiukais, putpelėmis, karveliais ir žiurkėmis. Skiriasi tik normos. Iki kilogramo sveriantis sakalas vieną dieną gauna keturis gaidelius, antrą dieną – putpelę, o trečią dieną nieko negauna. Kaip ir gamtoje. Juk ne kiekvieną dieną pavyksta sumedžioti grobį, – pasakojo V. Baranauskas. – Vienam paukščiui per dieną vien maisto reikia už 1 eurą. Iš Vievio paukštyno pagal sutartį iš karto perku po 2-3 tūkstančius vienadienių gaidelių, juos pats parsivežu ir sudedu į šaldiklius. Taigi kainuoja ir maisto saugojimas.“

Laima ŠVEISTRYTĖ