Toks gyvenimas

Giminės tvirtybę saugo žemynų bei kalbos skiriamas ryšys

Vaitelių valsčiuje prieš bemaž septynis dešimtmečius prasidėjusi Mukauskų giminės istorija šiandien verta filmo scenarijaus – į karo lauką paimtas daugiavaikės šeimos jaunėlis sūnus Vytautas, slapčia atsiuntęs kelių sakinių laišką, dingo į nežinią. Ir tik pačių brangiausiųjų mintyse niekada neužgeso viltis sulaukti namiškio… Praėjus pusei šimtmečio Lietuvą pasiekė jaunėlio išgyvenimų atomazga – bėgimas nuo karo, Australijoje sukurtas gyvenimas, laiminga daugiavaikė šeima, tačiau nė žodžio lietuviškai. Paskyręs visas santaupas kelionei į gimtinę, joje Australijos lietuvis patyrė jaudinantį susitikimą su dar gyvais namiškiais.

Dabar Anapilin jau iškeliavusio tėvo gilūs sentimentai Lietuvai gajūs jo vaikų bei anūkų širdyse – saugodami ryšį su savo šaknimis, jie nuolat aplanko Lietuvą ir vien šiemet plati Mukauskų giminė saviškius iš tolimosios Australijos priėmė dukart.

Gyvu laikė mintyse

Šiandien Klaipėdos ir Kretingos rajonuose gyvenančios Vytauto Mukausko seserys bei Australijoje gyvenantys jo vaikai pasakoja apie skirtingus vaiteliškio gyvenimo periodus – seserims ilgus dešimtmečius buvo žinoma tik tai, kaip būdamas 18-os brolis pateko į vokiečių kareivių gretas. Nuo to laiko jų ryšys nutrūko, kai kuriems nepalikdamas abejonės, kad brolį priglausti galėjo nežinomo kario kapas. „1944-aisiais, kai Vytautui buvo ką tik suėję 18-a metų, jis susiruošė į Kretingą. Kadangi sirgo kaulų liga, ten jis turėjo apsilankyti pas gydytoją, susileisti vaistų. Tuomet vokiečiai jau gaudė jaunus vyrus ir ėmė į karą, tačiau Vytautas nepabūgo kelionės – gal manė, kad jo, sergančio, neims? Tačiau tądien prie vienos pakeliui buvusios sodybos beradome jo dviratį. Po mėnesio namus pasiekė laiškas iš Šilutės, kuriame brolis brūkštelėjo kelias eilutes – esu vokiškai aprengtas, jau greit mus veš į frontą… Tiek ir težinojome“, – šeimos tragediją papasakojo seserys Alpanija Andrijauskienė ir Bronislava Gedvilienė. Galiausiai Lietuvoje įsitvirtinus sovietams, ryšio su Vokietija namiškiai nė negalėjo palaikyti.

Laivu – į Australiją

Pavasarį Lietuvoje kelintąsyk viešėję V. Mukausko vaikai Mariea Mukauskas-Engeltt ir Tony Mukauskas dar ir dabar ne iki galo yra atskleidę tėvo išgyvenimų nuo Vokietijos iki Australijos detales. Tik šiemet Tony ėmė kontaktuoti su Vokietijos, Prancūzijos bei Lietuvos metrikų saugotojais ir rinkti vertingus dokumentus. Remdamiesi lietuvio tėvo pasakojimais, girdėtais nuo pat vaikystės, bei tikrais dokumentais, jie išsiaiškino, kad į Vokietiją patekęs tėvas po kurio laiko buvo išsiųstas į Prancūziją, vėliau vėl grįžo į vokiškus kraštus. Tikėdamasis per šią šalį grįžti namo, V. Mukauskas išgirdo griežtą žinią – tokios šalies Lietuvos nebėra.

Visgi vaikai tvirtina, kad tėvas apie karą išvis nekalbėdavo. Jo pasakojimai visada sukosi apie tėvynę, namiškius, čia tėvų turėtą ūkį, nelengvą gyvenimą ir tuometį lietuvišką nepriteklių. Išsivysčiusioje Australijoje vaikams apie tai buvo keista girdėti. Prieš pirmąjį vizitą į Lietuvą jie net manė, kad jos gyventojai neturi net televizorių.

Sūnus Tony, remdamasis iš Europos saugyklų gautomis dokumentų kopijomis, svarstė, kodėl vienuose dokumentuose tėvas įvardijo save lietuviu, kituose – vokiečiu. „Į Australiją tėtis laivu atplaukė 1950-aisiais. Dvejus metus jis privalėjo atidirbti čionykštei valdžiai ir tuomet tapo laisvu piliečiu“, – pasakojo Mariea. V. Mukauskui svečioje šalyje teko nelengvi darbai fermose, statybose. Galiausiai su šeima jis persikėlė į Sidnėjų.

Santaupos – kelionei namo

Australai Lietuva domėtis pradėjo šaliai atgavus nepriklausomybę. Anot jų, anksčiau viešoje erdvėje apie tėvo gimtinę jokių žinių rasti nesisekdavo. Galiausiai internete pavyko rasti beveik tokią pat pavardę turinčio vaikino elektroninį adresą, tačiau susisiekus jis patvirtino nesąs giminaitis. Tolimesnį kontaktą su jo tėvu palaikę australai apsidžiaugė šio užsidegimu – vyras išsiaiškino, kur galėtų gyventi ieškomi giminės, ir nurodė adresus. Galiausiai be žinios dingusio brolio bei jo šeimos rašyti laiškai paštu pasiekė Lietuvą – vienas atkeliavo į Gargždus, kitas – į Kvietinius.

Neįtikėtina žinia netruko apskrieti giminę, ir nors teko pavargti raštu bendraujant anglų kalba, neilgai trukus įvyko didžiulio atstumo skiriamų namiškių susitikimas – brolis Vytautas į Lietuvą grįžo praėjus 50-iai metų nuo išvykimo – 1998-aisiais. Vaikai apgailestavo, kad tai buvo paskutinis tėčio pasimatymas su artimaisiais – praėjus trejiems metams jis mirė. Tačiau Mariea ir Tony įsitikinę – tėtis išpildė didžiausią troškimą, o kelionei į Lietuvą skyrė visas savo santaupas.

Tačiau namiškius skyrė visiškas kalbos barjeras – V. Mukauskas nė žodžio nesuprato lietuviškai, vertėjauti teko jaunajai Mukauskų giminės kartai. Visų nuostabai, pusšimtis metų Australijoje Vytauto atmintyje išlaikė kelias lietuvių liaudies dainas – jas vyras dainavo be mažiausio akcento. Visgi vieniems likusiems namiškiams ilgesiui išreikšti nereikėjo nė kalbos – vienas kitą jie stengėsi suprasti gestais ar net dviejų kalbų dialogu.

Bendravimas nenutrūksta

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tikras tetas, dėdę, pusbrolius bei kitus giminaičius artimieji iš Australijos aplankė keliskart. Leisdamiesi atostogų į kitus žemynus jie visuomet viena iš stotelių pasirenka Lietuvą. Šį pavasarį Lietuvoje viešėjo Tony su trimis dukromis Madeline, Gabrielle ir Kaela bei jo sesuo Mariea su vyru Allenu. Jų vizitas tapo kone giminės susitikimu – su svečiais susitikti sugužėjo apie 60 giminaičių. Mukauskai nusijuoktų, jog tai – gal tik pusė visos plačios giminės. Gausus V. Mukausko atžalų būrys neatsilieka nuo giminės tradicijų – keturi jo vaikai susilaukė dešimties savo vaikų, pastarieji tėvams jau dovanojo keturis anūkus.

Praėjusį savaitgalį į kuklesnį susitikimą vėl rinkęsi giminės sutiko pusseserę Carol Weiss su vyru Colinu. Pastarasis neslėpė, jog žmona jaučia ypatingus sentimentus Lietuvai – Australijoje ji neturi artimų giminaičių ir visuomet laukia laiškų bei susitikimų su lietuviais. Glaudžiam ryšiui nutrūkti neleidžia bendraujančios jauniausios žemynų skiriamos Mukauskų atžalos.

Jolanta VENSKUTĖ