Toks gyvenimas

Pragerto gyvenimo atomazga: be pastogės, artimų žmonių ir be sveikatos


Gargždų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje jau metus gydomas ir slaugomas 53 metų Vaclovas Barcys. Neseniai čia atvežtas dar 60-ies neturintis Algimantas Garjonis. Pirmasis – be kojų, antrasis – be kojų ir be rankų pirštų. Abu nušalo galūnes būdami neblaivūs.


Palaidą gyvenimą gyvenę vyrai šiandien neturi nei pastogės, nei šeimos, o globos ir slaugos laikas ligoninėje baigiasi. Pensionatai nebepriima nepensinio amžiaus žmonių. Kas lieka? Gatvė? Gerų žmonių pasiaukojimas ir atlaidumas? Jei tokių neatsiranda, žvilgsniai krypsta į valdžią, tačiau jos institucijų darbuotojai laikosi nuostatos, jog mokesčių mokėtojų pinigai negali būti skirti vien tokiems, be atsakomybės gyvenusiems žmonėms.


Jau metai ligoninėje


Praėjusių metų vasario 28 d. Vaclovas Barcys pasakojo dirbęs Vėžaičiuose pas žmogų, kai atsitiko tai, kas nebepakeičiama. Būdamas neblaivus užmigo vagonėlyje. Pasekmė – nušalusios abi kojos, jas teko amputuoti. Pjūvis gyja labai sunkiai, todėl Gargždų ligoninės medikai nesiryžta išrašyti jo iš ligoninės, nors jau visi palaikomojo gydymo ir slaugos terminai seniai baigėsi. „Pagal jo būklę turėtume laikyti ne ilgiau kaip 4 mėnesius, – „Bangai“ paaiškino ligoninės vyriausiosios gydytojos pavaduotoja V. Ruškienė. – Tačiau žaizdos neužgyja, todėl sąžinė neleidžia tokį žmogų išmesti į gatvę. Juk žinome, kad neturi, kur glaustis. Tarėmės su Savivaldybės Socialinės paramos skyriumi, kad skirtų vietą globos lovose, kurių išlaikymą finansuoja Savivaldybė. Taip ir kilnojame iš vienos į kitą. Dabar jis vėl slaugos lovoje, tačiau balandį ir šie terminai baigiasi. Į šį skyrių eilėje laukia dešimtys labai sunkių ligonių, gyvenusių padoriai“.


Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyriausioji slaugytoja D. Čėsnienė neslepia, kad šis ligonis, kaip ir ne vienas kitas amoraliai gyvenimą nugyvenęs, deja, nevertina medikų pastangų ir elgiasi itin įnoringai, nepaiso nustatytos tvarkos, girtuokliauja, o sudrausminti grasina iškviesią televiziją. Tokie moka tik reikalauti, nors žino, kad jų už ligoninės durų niekas nelaukia. Medikės pasakojo, jog V. Barcį aplankydavo tokie pat, kaip jis, draugai, jie girtuokliaudavo ir pridarydavo visokių rūpesčių personalui, ypač savaitgaliais. Dabar šiek tiek liovėsi. Tačiau V. Barcys kaltina ne save, o kitus: „Buvo čia tokie narkomanai, per juos ir įkliuvau“, – sakė jis korespondentei.


53 metų vyras seniai neturi šeimos. Prieš 20 metų paliktos žmona ir dvi dukros gyvena Maciuičiuose, su jomis jokių ryšių nėra. I grupės invalidu dar pasirūpina seserys, kurį laiką net buvo priėmusios gyventi, tačiau, medikių teigimu, ir joms kantrybė trūko, nes gėrė, rūkė ir kėlė pavojų uždegti namus. Tad kur eis Barcys, išrašytas iš ligoninės? „Siųs į Palangą, įtaisys protezus, o paskui – nežinau… Seserys ieškojo, kur išnuomoti, bet… Gal pas kokią senutę prisiglausiu“, – lėtai lemeno iš pažiūros dar tvirtas, nors ir be kojų, vyras. Šiandien valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų dėka aprūpintas švaria lova, pamaitintas ir visapusiškai prižiūrėtas. Mažas žingsnelis savo situacijos suvokimo link vis dėlto žengtas: „Jei gersiu ir rūkysiu, niekas nepriims“.


Be kojų ir be rankų


Nuo balandžio 14 d. Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje kitas tokio pat gyvenimo atstovas – liepos mėnesį 60 metų sulauksiantis Algimantas Garjonis. Šių metų vasario mėnesį jis užmigo nešildomoje patalpoje. Atsibudo nebejausdamas nei kojų, apautų guminiais batais, nei rankų. Pasak jo sesers daupariškės Leonoros Jablonskienės, kai atsidūrė ligoninėje, buvo sutrikusi viso organizmo veikla. Po kelių dienų teko amputuoti kojas, o vėliau ir rankų pirštus. „Kai man pranešė, verkiau, iš proto ėjau. Juk nieko neturi – nei pajamų, nei pastogės. 30 metų jam nebuvau reikalinga, nesidomėjo, kaip gyvenu, kaip auga mano vaikai, tačiau kai sužinojau, vis tiek širdis neleido nusisukti“, – verkė brolį dabar vienintelė lankanti moteris. Pati pensininkė, nestiprios sveikatos, tačiau porą mėnesių mokėjo Ligonių kasai, kad palaidą gyvenimą gyvenęs ir nuolatinių pajamų neturėjęs Algimantas galėtų būti gydomas ligoninėje. Dabar tvarko dokumentus invalidumo grupei nustatyti. Viliasi, gal vis litą kitą gaus, nors ne ką yra uždirbęs per visą savo gyvenimą. „Vasarą po Palangą su kitais „bomžais“ butelius rinkdavo ir gerdavo. Apie tai, kaip žiemą teks gyventi, negalvodavo. Nors geras, nepiktybiškas buvo, tačiau tokį kelią pasirinkę žmonės nebesiklauso kitų ir nebenori geresnio gyvenimo“, – apmaudavo bandžiusi, bet negalėjusi brolio įpročių pakeisti moteris.


Algimantas Garjonis Palangoje glaudėsi pas savo sūnų ir jo sugyventinę. „Sūnus – toks pat „bomžas“, jau antroji karta. Jam tėvas, žinoma, nerūpi“, – sakė L. Jablonskienė, o ir pats A. Garjonis tik ranka numojo paklaustas, ar yra kas iš šeimos, galintis juo pasirūpinti.


Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus medikės teigė, kad šis žmogus, atsidūręs situacijoje, kuri išties atrodo beviltiška, jau ir gailisi, ir stengiasi laikytis tvarkos – negeria, nerūko. Tačiau apie tai, kaip jam teks gyventi be kojų, rankų ir kur, net nesuvokia. Sesuo neturi galimybių jį priimti. Dabar juo pasirūpino Savivaldybės Socialinės paramos skyrius, skirdamas vietą globos lovoje. Tačiau ligoninė – ne prieglauda, čia galės glaustis tik laikinai.


Valdžios parama – ne beribė


Tad kur dings šie du vyrai, likę invalidais dėl savo gyvenimo būdo, kai ligoninė juos išrašys? Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja D. Šeporaitienė patikino, jog valstybė nepaliks tokio žmogaus sušalti gatvėje žiemą, tačiau atėjus šiltajam metų laikui teks savo likimu pasirūpinti patiems – nuomotis, glaustis pas žmones, kurie jų galbūt dar pagailės. „Rajone yra 3000 neįgaliųjų, daugeliui jų reikia globos. Viena globos lova ligoninėje kainuoja 60-80 litų už parą. Dabar Savivaldybės biudžeto lėšomis Gargždų ligoninėje išlaikome 10 globos lovų. Deja, šių metų IV ketvirčiui joms nebeturime nė lito. Ar Tarybos nariai skirs papildomai mokesčių mokėtojų pinigų, dar nežinia“, – realias Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus galimybes paaiškino D. Šeporaitienė.


Ji priminė, jog visi mes norime mokėti mažiau mokesčių, tačiau kažkodėl tokiais atvejais vis tiek manome, kad valdžia privalo pasirūpinti. „Jokia valdžia nenugyvens gyvenimo už patį žmogų. Kiekvienam privalu atsakingai galvoti apie savo ateitį“, – mano vedėja.


Valstybės politika, pasak jos, negali skatinti ir neskatina per anksti atiduoti žmogų institucinei globai. Tačiau tokiais atvejais, kaip minėtieji, daugelis ragina „kur nors patalpinti“, nors mokesčių mokėtojams tai labai brangiai atsieina.


Nuo praėjusių metų liepos 1 d. Laugalių ir kituose pensionatuose ne pensinio amžiaus žmonės nebepriimami. Tokiems, pasak D. Šeporaitienės, valstybė gali pasiūlyti lankomąją priežiūrą, socialinių paslaugų centrus Gargžduose ir Priekulėje, kur jie bus pagloboti per dieną. Tačiau pastoge vis tiek reikės pasirūpinti patiems.


Irena KASPERAVIČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių