Toks gyvenimas
Žirgų pakerėta moteris bando pažaboti svajones
Edukologinė programa, knygos, įvairių projektų rašymas ir dalyvavimas juose – tokios mintys sukasi Jūratės Kungienės, diplomuotos veterinarijos specialistės, žirgų mylėtojos ir gyvūnų psichologijos žinovės, galvoje. Nors spaudžia buities rūpesčiai, sveikatos problemos, o grandioziniams planams laiko duota tiek pat, kaip ir tiems, kurie nežino, ką su juo veikti, netoli Vanagų vienkiemyje Jūratė kartu su ornitologu Viliumi Baranausku bando svajones paversti realybe ir mažais žingsneliais juda į priekį.
Siekė nuosekliai
„Jei blogai mokysies, nejodinėsi“, – vaikystėje ištartus mamos žodžius prisimena Jūratė, augusi Gargžduose, tačiau dėl žirgų vidurinę mokyklą baigusi Priekulėje. Su gargždiške a. a. Ginta Leketaite, kuri irgi buvo pametusi galvą dėl jodinėjimo, susiejo, žinoma, žirgai. Kai vasarą draugai pliuškendavosi Minijoje, jos, dvi paauglės, dviračiais lėkdavo iš Gargždų į Priekulę, o po treniruočių žirgyne, braukdamos prakaitą, – atgal. Abi mokėsi puikiai, tad baigusios vidurinę be vargo įstojo į aukštąsias mokyklas. Jūratė pasirinko studijas Veterinarijos akademijoje. Mokslinė veikla 1989 m. jai atvėrė kelią į Vengrijoje vykusį jaunųjų mokslininkų etologų kongresą, o 2004 m. žinių troškimas nuvedė į Ameriką pas garsųjį arklių augintoją ir švelniųjų žirgų treniravimo metodikų kūrėją Monty Roberts. „2004 metais buvau pirmoji iš buvusios TSRS, atvykusi į Ameriką studijuoti žirgų psichologijos. Holivudo filmo „Arklių užkalbėtojas“ prototipas Monty Roberts gestais bendrauja su arkliais ir kitais gyvūnais. Jau buvau skaičiusi apie švelniuosius auklėjimo metodus, juos taikiau treniruotėse ir praktinėje veterinarijoje, domėjausi gyvūnų psichologija, o kursuose supratau, kad einu teisingu keliu“, – pasakojo J. Kungienė. Moteris jau turėjo nuosavą žirgą, kurį nuo mažens auklėjo savaip.
Žalvaris – neįkainojamas
Šiuo metu Jūratė rūpinasi dukros Simonos šešiolikmečiu anglų grynakraujų jojamųjų veislės eržilu Žalvariu, Viliaus dvidešimtmete trakėne kumele Fauna ir kumeliuku Falkone. Naktį žirgai praleidžia arklidėje, o dieną – erdviame aptvare. Moteris džiaugiasi, kad pagaliau turi galimybę toliau tyrinėti žirgų elgseną laisvėje, kuriai buvo skirtas ir jos ilgametis darbas. Sukauptą patirtį ateityje patyrusi veterinarijos specialistė žada perteikti knygoje.
Žalvaris – 2004 metų uždarų patalpų dvikovės čempionas. Tačiau ne todėl jis Jūratei neįkainojamas. „Man tai – svajonių žirgas. Jam atidaviau labai daug laiko. Tapau Žalvario įmote, kai jam buvo tik 5 mėnesiai. Kasdien po 2 valandas eidavome pasivaikščioti. Augo be pavadžio. Kai pradėjau treniruoti, buvo labai imlus, drąsus, tačiau ignoravo vyrus: kandžiodavo, neprileisdavo artyn, neleisdavo kalbėti. Bręsdamas tapo pavydus“, – apie savo numylėtinį pasakojo žirgų žinovė. Dėl šių savybių Žalvariu daugiausia jodavo mergaitės. Net profesionaliam jojikui Zigmui Šarkai, su kuriuo J. Kungienė pažįstama nuo vidurinės mokyklos laikų, Žalvaris demonstravo savo charakterį ir varžybose Jūratei tekdavo žirgą „įkalbinėti“ paklusti raiteliui. Beje, Gretos Šapkaitės žirgas – Žalvario pirmagimis vaikas.
Planams reikia pinigų
J. Kungienė neslepia, kad šiuo metu profesionaliai užsiimti mėgstama veikla yra sudėtinga. „Turiu daug įsipareigojimų, slegia buities rūpesčiai, o nuo praėjusios vasaros – dar ir ryškėjančios sveikatos problemos. Esame pasitraukę iš visuomenės, nes pririšti prie savo augintinių – žirgų, paukščių. Neturime samdomų darbuotojų – viską darome patys: šienaujame, kuopiame, šeriame, treniruojame“, – vardijo moteris, pripažindama, kad atsidėti šiuo metu projektinei veiklai nelieka nei laiko, nei jėgų. Patyrusi specialistė viliasi, kad vis dėlto per vieną kitą projektą pavyks sukaupti lėšų ir įsikurti taip, kad galėtų abu su Viliumi save realizuoti kaip profesionalai. Teorinių žinių ir praktinių įgūdžių sukaupę Jūratė ir Vilius kviečiami dirbti su europiniais projektais, o išvykti į užsienį galėjo ne kartą. „Man siūlė likti Kalifornijoje, tačiau nors ten gražu, viskas svetima. Galėjau treniruoti žirgą šeimoje Australijoje, dirbti Švedijoje. Tačiau būčiau turėjusi išsivežti ne tik vaikus, bet ir Žalvarį, o žirgas juk ne kačiukas. Palikti Žalvarį, o pačiai išvykti – neįmanoma, nes jis prisirišęs prie vieno žmogaus.
Norėčiau gyventi Europoje, o labiausiai – Lietuvoje. Tačiau kaip čia užsitikrinti normalų pragyvenimą?“ – retoriškai klausė Jūratė, keturių vaikų mama, atkalbėjusi dukrą sekti jos pėdomis (metus dukra Simona Vienoje (Austrija) dirbo sporto klube jaunų žirgų išjodinėtoja – aut. pastaba). Ką reiškia kristi nuo žirgo, Jūratė patyrė savo kailiu ir supranta, kokios rimtos traumos gresia žirgų išjodinėtojams. „Brangiems draudimams pinigų neturime, todėl patariau neužsiimti šiuo rizikingu darbu, tačiau žinau, kaip dukra nori jodinėti“, – pasakojo Jūratė, pati stuburo skausmus malšinanti vaistais ir reabilitaciniu jojimu. Paklausta apie knygos rašymą ji nusišypsojo: „Knygą apie žirgų elgseną ir treniravimą rašysiu tada, kai nebegalėsiu bėgti. O kol galiu – bėgti didelis malonumas. Ko gero, ir ramiu gydomuoju jojimu nebesimėgausiu ilgai. Naujas iššūkis – pritaikyti praturtintą savais metodais treniruočių programą žirgams, naudojamiems medžioklėse su sakalais.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
