Toks gyvenimas
Gargždiškė beglobiams gyvūnams suranda namus
Kaip elgiamės pamatę beglobį kačiuką ar šuniuką: stabtelime ir bandome spėlioti, kas ir kodėl gyvūną išmetė į gatvę, atnešame maisto ir nežinome, kaip galėtume dar padėti, arba… abejingi praeiname pro šalį? Gargždiškė Vita, grįždama namo pasivaikščiojusi su savo augintiniu, neretai glėbyje parsineša kur nors panamėje atrastą šuniuką ar kačiuką. Pamaitinti, išgydyti ir surasti vargšeliams naujus namus – jau kelerius metus pagrindinis moters tikslas ir didžiausias malonumas.
Benamė pažadino meilę
Nors vaikystėje tėvai turėjo ir katę, ir šunį, Vita nepamena nei jų vardų, nei kaip jie atrodė – ryšys su gyvūnais atsirado žymiai vėliau. „Manau, kad viskas prasidėjo nuo vienos kiemo katės prieš 6–7 metus. Matydavau ją kieme, pradėjau maitinti, o kai atsivedė kačiukų, teko traukti iš po automobilių variklių dangčių. Tada pamaniau, kad būtų galima juos padovanoti“, – pasakojo gargždiškė. Pagal skelbimą laikraštyje visi mažyliai iškeliavo į naujus namus.
„Kartą norėjau parsinešti namo ir auginti katę, bet ji nieko neprisileido. Paskambinau į gyvūnų gerovės tarnybą „Pifas“, ir iš Palangos atvežė gaudyklę. Katė netrukus buto balkone atsivedė keletą kačiukų, tačiau jų nemaitino“, – pasakojo Vita. Naujoji globotinė netapo meiliu jaukiu naminiu gyvūnu, todėl veterinarijos specialistas patarė ją užmigdyti. „Tada dar neišmaniau apie sterilizaciją. Dabar elgčiausi kitaip: sterilizuotą katę paleisčiau, nes pakeisti sulaukėjusio gyvūno gyvenimo būdo neįmanoma. Jaučiuosi kalta, kad ją teko užmigdyti, tačiau žinau, kad darydamas gerus darbus gali išpirkti savo kaltę, todėl dabar rūpinuosi benamiais gyvūnais, ypač kačiukais“, – prisipažino moteris.
Vita prisiminė, kad prieš porą metų po Gargždus bastėsi didelis rudas šuo, sulaužyta ir kreivai sugijusia koja. Žmonės jį matydavo tai vienoje, tai kitoje vietoje, gyvūno gailėjo, bet niekas negalėjo prie jo arti prieiti. „Skambinau seniūno pavaduotojui, tada atvažiavo iš „Nuaro“, gaudė šunį, tačiau nepagavo. Susitariau su gyvūnų globos namų „5 pėdutės“ steigėja. Tris dienas važinėjo paskui beglobį, norėdami iš tolo primigdyti, bet šuo pergudraudavo gaudytojus. Vėliau jį teko užmigdyti visam laikui – tai buvo senas šuo, jam šeimininkų nebūčiau suradusi“, – apgailestavo Vita, kad ne visiems įmanoma padėti. Tačiau jai pavyko išgelbėti kačiuką, tapusį žaislu. „Mačiau, kaip vaikai kieme gana grubiai žaidė su kačiuku, buvo uždarę jį į spintelę prie šiukšlių konteinerio. Parsinešiau kačiuką namo, o paskui padovanojau kaip ir stambų juodą katiną, kuris gulėdavo po vieno daugiabučio balkonu. Šis išvažiavo į Kretingą“, – laimingas istorijas šypsodamasi pasakojo gyvūnų gelbėtoja. Kartą dovanotą kačiuką Vita iš Klaipėdos susigrąžino – nesutapo augintinio ir naujosios šeimininkės temperamentai. Kačiukas buvęs baikštus, o moteris balsinga ir tryško energija. Netrukus temperamentingos klaipėdiškės išbandymą ištvėręs kačiukas iškeliavo pas naujus rūpestingus šeimininkus.
Pirmiausia – gydymas ir registracija
Vita prisipažįsta, kad šiuo metu daro tai, kas jai patinka: „Specialiai pamestų beglobių gyvūnų neieškau. Tačiau, kai su šuniu išeinu pasivaikščioti, esu įpratusi apžvelgti panames, patvorius ir jei pamatau suvargusį kačiuką, o jis eina į rankas, parsinešu namo.“ Pirmą dieną globotinis praleidžia balkone. Jam rūpestinga globėja sulašina vaistus nuo blusų, duoda ir nuo kirmėlių, o kitą dieną įsileidžia į kambarį. Tačiau moters rūpesčiai tuo nesibaigia. „Katytes sterilizuojame, kačiukus kastruojame Gargžduose esančioje veterinarijos klinikoje. Džiaugiuosi, kad veterinarijos gydytojas Robertas Galinskas pagalbą mano globotiniams kartais suteikia be atlygio. Jei reikia, gydau, o kai gyvūnas jau sveikas, imu ieškoti jam naujų namų, – pasakojo moteris. – Su vyru esame sutarę, kad nuolat priglausime po vieną benamį. Tiesa, praėjusią vasarą vienu metu turėjome tris – jie buvo iš vienos vados, pūliuojančiom akim, su temperatūra. Gydžiau visą vasarą.“ Kai padovanoja jau atkutusį gyvūną, namuose jo vietą užima kitas, kuriam pasisekė atsidurti tokioje Gargždų vietoje, kurioje jį pamatė Vita. „Vieni kačiukai mūsų namuose pasisvečiuoja savaitę, kiti – dvi, būna, kad ir tris. Tačiau dar nebuvo nė vieno, kuriam nerastume naujų gerų šeimininkų. Per trejus metus esu padovanojusi apie 40 kačiukų ir kelis šuniukus“, – laiminga, kad gali gelbėti gyvūnus, šypsojosi gargždiškė. Tačiau tapti Vitos globotinių naujais šeimininkais nėra paprasta. Moteris visada išsiaiškina, į kokias rankas atiduoda išpuoselėtą gyvūną, pasidomi, ar jis pritapo, kaip jaučiasi net po kelių mėnesių, kiek priaugo svorio ir t. t. Šalia kompiuterio – sąsiuvinis, kuriame registruoja, kada, kur rado benamį, kiek jis svėrė, kuo gydė, kas tapo jo šeimininkais, jų adresai, telefono numeriai.
Savanorystė be reklamos
Gyvūnus mylinčių Vitos ir Antano namuose šiuo metu – keturi augintiniai: dvi katės ir du šunys. Vienas iš jų kilmingas. Kitam šuneliui moteris dabar ieško namų. 8-erių metų katei nuobodžiauti neleidžia kaip ir ji iš gatvės priglaustas 1,5 metų kačiukas. Atrodo, kad moters noru gelbėti gyvūnus patenkinti ir jos augintiniai: vieni kitais džiaugiasi, draugauja ir neturi dėl ko peštis.
Vitai nereikia reklamos, todėl ji nenorėjo skelbti savo pavardės ir nesutiko fotografuotis. „Svarbu, ne kas daro darbus, o kokie darbai padaryti“, – įsitikinusi moteris, prieš kelerius metus nustojusi dažyti plaukus, kad daugiau lėšų galėtų skirti gyvūnų globai. Ji sako nesijaustų laimingesnė, jei apsikrautų daiktais. Kelionės nevilioja. Mokesčiams, maistui užtenka. Kiek šeimos biudžetui kainuoja meilė gyvūnams, neskaičiuojanti. „Maistas, kraikas, vaistai – galbūt 50 Lt iš pradžių, vos parsinešus namo. Kastracija – 60 Lt, sterilizacija – 100 Lt“, – vardijo Vita, kuriai didžiausias malonumas beglobiams surasti naujus namus. Moteris norėtų, kad panašiai gyvūnams padėtų daugiau žmonių. Jos nuomone, žmones atbaido mintis, kad su gyvūnu neįmanoma gyventi tvarkingai, tačiau tai esanti netiesa.
„Ramaus būdo, švelnus, draugiškas su vaikais, mūsų kalyte ir dviem katėmis. Didžiausia laimė jam – būti prisiglaudus, šalia, bet niekada neįkyri: prieina, priglunda visu kūneliu prie kojos ir laukia, kada į jį atkreipsi dėmesį. Kai paimi ant rankų, priglaudi prie savęs, jis bijo ir krustelėti, kad tik ta akimirka nesibaigtų: toks laimingas būna. Tvarkingai vaikšto su pavadėliu, namuose nė karto nepriteršė, netriukšmauja, yra paklusnus. Dabar ieškome rūpestingo, geros širdies žmogaus, kuris svajoja apie nedidelį (sveria tik 6 kg), prieraišų, ramaus būdo ištikimą draugą“, – apie šunelį pasakojo jo gelbėtoja Vita. Beje, jis jau ištvėrė operaciją, kuri kainavo 500 Lt. Vita dėkinga, kad didžia dalimi prie jos prisidėjo viena šeima, auginanti priklydusį šuniuką.
Sniegę pamačiau lakstančią per gatvę, landžiojančią tarp stovinčių mašinų prie turgaus. Baltas kailiukas jau buvo tepaluotas. Buvo šeštadienis, judėjimas didelis. Labai nesaugu. Paaiškėjo, kad ją į turgų atsinešė vyriškis. Manė, gal kam padovanos, nieko jis baisaus nematė, kad gyvūnėlis gana toli nuklydęs nuo dovanojimo vietos. Katytei buvo tik 2 mėn. Praėjo savaitė, ir Sniegė iškeliavo į naujus namus Skuode. Priglaudė jauna šeima.
Laima ŠVEISTRYTĖ